Kaip ir kolega Timas, prieš kelias savaites atsakinėjau į „Veido“ žurnalistės klausimus. Deja pačiame straipsnyje iš visų atsakymų buvo panaudota tik viena frazė, tad nusprendžiau pasidalinti savo mintimis su jumis.
Dalis žmonių Twitteryje, Facebooke, net Skype statusuose parašo, ką tuo metu veikia, nors galbūt neveikia nieko rimta: pvz., Milda valgo makaronus. Kas skatina taip elgtis? Kokių reakcijų laukiama?
Nemanau, kad rašant tokius dalykus laukiama kažkokios specifinės reakcijos. Greičiausiai žmonės tai rašo vien dėl to, kad gali. T.y. jei yra tokios tarnybos kaip twitter, tai kodėl jų neišnaudot? Nebūtinai kiekvienas pilietis prieš rašydamas eilinę nesąmonę pusę valandos svarsto verta ji dėmesio ar ne. O ir šiaip pats Twitter (iš jo atnaujinimai dažnai keliauja į Facebook) buvo sukurtas atsakymams į klausimą „Ką dabar veiki?“ ir tik vėliau jis tapo informacijos sklaidos priemone.
Kokios Twitterio populiarumo priežastys – kuo jis skiriasi nuo kitų vietų, kur galima reikšti nuomonę. Tiek virtualių, tiek paprastų?
Manau, kad twiter populiarumas yra kiek sureikšmintas. Iš tiesų lyginant tarkim su Facebook, twitter vartotojų yra visai nedaug. Žinoma, tai nereiškia, kad pats twitter nėra įdomus fenomenas ar tikrai neblogas informacijos šaltinis. Reikia tik mokėti atsisijoti šlamštą nuo įdomybių.
Žmones ši tarnyba traukia atvirumu ir paprastumu naudotis. Norint skaityti vieno ar kito žmogaus pranešimus, skirtingai ne kitose tarnybose, registruotis nereikia. Na, o 140 simbolių žinutę gali parašyti net ir visai neraštingi kompiuteriams žmonės.
Kuo jis unikalus, lyginant su Frype ar Facebook?
Twitter, Frype ir Facebook priklauso visai kitoms kategorijoms. Frype ir Facebook yra socialiniai tinklai, o twitter mikrotinklaraščių platforma. Nors kaip ir daugelis kitų tarnybų, twitter turi savų socialinių funkcijų rinkinį.
Kokia skelbiama informacija gali būti pavojinga skelbėjui? Ar būna, kad atskleidžiama per daug?
Bet kuri informacija, panaudota neteisingai, gali būti pavojinga skelbėjui. Net jei žmogus talpina tik nuorodas į kitų straipsnius, jis gali būti apkaltintas eibe dalykų: nuo šališkumo, iki tam tikrų politinių pažiūriu laikymosi.
Atvejų, kai žmonės per neapdairumą ar elementarų bukumą atskleidžia per daug informacijos pasitaiko tikrai neretai. Kol tai daro suaugę piliečiai, kurie suvokia ką daro, iš to didelio skandalo daryti nebūtina, tačiau šiais tinklais naudojasi ir nepilnamečiai, kurie dažnai išduoda informaciją, kurios nereiktų: adresus, telefonus, savo nuotraukas, kur jie renkasi, ir pan.
Tavo pastebėjimu: kokiuose socialiniuose tinkluose žmonės labiausiai linksta save „eksponuoti“?
Manau, kad žmonės labiau „eksponuojasi“ uždaruose socialiniuose tinkluose (pvz.: Facebook), nes pats faktas, kad jie gali rinktis ką priimti į draugus, suteikia jiems klaidingą saugumo jausmą. Klaidingą todėl, kad net ir tie patys draugai gali nutekinti informaciją, be to, žmonės dažnai net įdėmiai nežiūri ką priima į draugus – jei bent kartą girdėjo apie žmogų, ar iš kažkur prisimena veidą, tai ir priima.
Ar gali pateikti pavyzdžių, kad akcijos, suorganizuotos socialiniuose interneto tinkluose, turėtų pasekmių realybėje?
Kalbant konkrečiai apie akcijas, tai buvo kilusi nemaža pasipiktinimo banga, kai tam tikros kompanijos užsimojo prie projektą SveikasVaikas.lt. Norėtųsi tikėti, kad interneto bendruomenės palaikymas turėjo įtakos tam, kad projektas sėkmingai apsigynė ir toliau egzistuoja.
Ne visai akcijas, bet skaudžių pasekmių vienam politikui turėjo pasisakymas Facebook’e, kai jis visaip negražiai išvadino šiųmetinį Lietuvos atstovą Eurovizijoje.
Na ir galiausiai, projektai Darom ’08 ir Darom ’09 buvo pilnai organizuoti interneto (įskaitant socialinius tinklus) pagalba.
Kokia dalis Twitterio ir kt. soc. tinklų vartotojų dalinasi idėjomis (tarkime, diskutuoja konkrečiomis temomis: apie rinkimus arba naujausią software), o kuri – tiesiog eksponuoja save, rašydami apie buities detales?
Retas vartotojas tik dalinasi idėjomis arba tik teršia eterį. Iš savo asmeninės patirties ir žinučių twitter’yje, sakyčiau, kad maždaug 30% informacijos yra bent kiek naudinga, o likę 70% yra arba šlamštas, arba informacija, aktuali labai mažam ratui žmonių, kurie žino ją publikuojantį žmogų.
Kokia informacija, kurią sužinome iš Twitterio ar Facebooko naudojama tiesioginei rinkodarai?
Įvairiausios įmonės filtruoja žinučių srautą ir radusios tam tikrus raktažodžius susisiekia su vartotoju. Man asmeniškai labiausiai įstrigo atvejis, kai parašiau apie vieną nemokamą programą žinutę lietuviškai, o jie išsivertė tą žinutę į anglų kalbą ir man parašė kaip išspręst problemą.
Kaip rodo tavo patirtis, kai tenka talpinti savo mintis i 140 ženklų Twitteryje: ar toks formatas keičia iki tol tau buvusią įprastą komunikaciją? Gal net minčių formulavimą? Ar toks trumpumas privalumas, ar trūkumas?
Nemanau, kad pats formatas ką nors keičia. Greičiau jau dėl padažnėjusio „čiulbėjimo“ (rašymo twitter’yje) kiek kenčia mano tinklaraštis. Tiesą sakant jei tas 140 simbolių limitas ką ir duoda, tai sugebėjimą išmesti nereikalingą beletristiką ir reikšti mintis tiesiai-šviesiai.
Keliems socialiniams tinklams pats priklausai? Kaip dažnai prie jų jungiesi?
Anksčiau priklausiau Twitter, Facebook, ir LinkedIn, bet daugumos jų atsisakiau ir liko tik twitter bei mano tinklaraštis (blogosfera irgi savotiškas socialinis tinklas). Twitter rašau kasdien, po kelis, o kartais ir kelioliką kartų per dieną. Savo tinklaraštį stengiuos papildyt bent porą kartų per savaitę.
Ką manot? Ar labai „pavariau į pievas“?
