Žymos archyvas: Newcastleton

Pradedam iš pradžių: Specialized Rockhopper SL Pro (2010) Newcastleton trasoje

Paskelbta by

Specialized Rockhopper SL Pro 2010

Šiandien pirmą kartą rimtai išbandžiau savo naują žaislą — Specialized Rockhopper SL Pro (2010). Iki šiol buvau spėjęs tik paminkyt pedalus mieste, tačiau šis dviratis tikrai ne susisiekimui skirtas.

Kadangi dauguma jackrabbitt vyrukų buvo užsiėmę savais reikalais, nusprendžiau važiuot vienas. O kur geriau pirmą kartą išbandyt naują dviratį, jei ne trasoje, kurioje „praradau nekaltybę“ — Newcastleton.

Pastarąsias dvi dienas oras Anglijoje buvo nuostabus. Šiandien taip pat įšilo iki 20+, kas čia yra gan retas reiškinys. Gražią saulėtą dieną rajoniniais keliukais spaudžiant link trasos laikas visai neprailgo.

Atvykęs automobilių stovėjimo aikštelėje radau tik vieną moksleivių grupę. Keista, matyt anglams per karšta ir jie sulindo maudytis.

Užkilęs ant kalno, kur prasideda trasa, radau budintį greitosios pagalbos ekipažą. Pasirodo Newcastleton trasoje vyko 24 valandų varžybos. Tiesa, jos ėjo į pabaigą ir buvo laukiama paskutinio dalyvio, tad aš nevaržomas galėjau važiuoti drąsiai, žinodamas, kad moksleiviai liko už manęs, tad, jei išsitėkšiu, anksčiau ar vėliau ras.

Pradėjęs važiuot, turėjau porą kartų sustot pasitaisyt sėdynę, nes šio dviračio rėmas yra dviem dydžiais mažesnis nei ankstesniojo, tad ne taip nusistačius sėdynę, gaunas kiek keistas sėdėjimo kampas. Mažesnį rėmą nusipirkau pusiau netyčia, pusiau specialiai. Tai, kad užsisakiau 21″ rėmą vietoj 23″, supratau tik kai jau dviratis buvo paruoštas, tačiau kolegos dviratininkai patikino, kad kalnuose mažesnis rėmas yra geriau, jei tik, žinoma, nesukelia nepatogumų. Manau, kad naudojant dviratį susisiekimui, ilgainiui su mažesniu rėmu būtų tikrai nepatogu, tačiau kalnuose tai suteikia dviračiui manevringumo, sumažina tikimybę pasikabinti pautais ant rėmo ir natūraliai padaro dviratį lengvesnį.

Skirtumas tarp naujo dviračio ir senojo GIANT Rainier — kaip diena ir naktis. Nekalbu tik apie kainą, bet būtent ji įtakoja detalių kokybę ir bendro potyrio gerumą. Nežinau ar dėl to, kad naujas dviratis, ar išties pavarų perjungimo sistema daug jautresnė. Taip pat supratau koks didelis skirtumas tarp spyruoklinių ir oro amortizatorių. Neskaitant to, kad oro amortizatoriai važiuojant „dūsauja“, net ir važiuojant per didesnes duobes, nesijaučia jokios atatrankos.

O duobių buvo ir tikrai nemažai. Matyt Newcastleton’e šiemet dar nespėjo apsilankyt „trasos fėjos“ (taip vadinami trasas tvarkantys žmonės). Teko važiuot atsargiai, nes primiršęs trasą bijojau rimtai išsitėkšt, ypač dėl to, kad važiavau vienas.

Šiandien taip pat pirmą kartą įrašinėjau maršrutą su RunKeeper programa savo naujame Nexus One telefone. Patiko tai, kad RunKeeper turi neblogą web sąsają, kurioje renka informaciją apie skirtingus bėgimo, važiavimo, ėjimo ir t.t. maršrutus, tačiau pasigedau galimybės automatiškai sustabdyt įrašinėjimą kai nejudi arba tiesiog skaičiuoti judėjimo ir stovėjimo laiką atskirai, kaip tai daro My Trackcs.

P.S. bonus video kaip Jorūnė (mano žmona) testuoja mano naują dviratį.

Aš, dviratis, ir kalnai

Paskelbta by

Batai
Mano prabangūs „inkaro“ batai, pirkti Primark’e (vietinėje „papigūškėje“) už 4 svarus

Nors prieš kelis mėnesius skelbiau, kad dviračių sezonas uždaromas nebus, atšalus orams ir „užpuolus“ žiemos šventėms, o vėliau ir kelionei į BarCamp bei aplankyt tėvynės, kurį laiką dviračiu beveik nevažinėjau. Todėl praėjusio savaitgalio važiavimą pats titulavau sezono atidarymu, nors šiemet jau anksčiau teko važiuot. Galbūt šis važiavimas buvo išskirtinis, nes kitą dieną važiavau ir vėl, lygiai taip, kaip vos pradėjęs savo „kalnų dviratizmo karjerą“.

Taigi, kaip jau apsiskelbiau twitter’yje, sekmadienį su Jackrabbitt vyrukais išsiruošėm į Kiroughtree trasą, kurioje man asmeniškai dar nebuvo tekę važiuoti. Pasirinkome raudoną maršrutą, pavadintą The Twister. Pasirodo tie pavadinimai ne iš piršto laužti, trasoje galima išsisukti ir nusisukti ką tik nori.

Puikus staigių nusileidimų, uolų, ir skardžių derinys suteikia nepakartojamą jausmą kai suvoki, kad padaręs menkiausią klaidą geriausiu atveju savo važiavimą baigsi ligoninėje, blogiausiu… na, jūs patys žinot. Aišku, poros savaičių senumo naujiena, kad dviratininkas iš vienos 7 Stanes trasų buvo išgabentas medikų malūnsparniu, taip pat prisidėjo prie bendro adrenalino antplūdžio. Psichai =]

Šį kartą taip pat įrašinėjau važiavimo maršrutą savo G1 telefone naudodamas My Tracks programą. Gaila, kad toms vietovėms, kuriose įsikūrusios trasos, nėra itin detalių žemėlapių.

Kirroughtree statistika
Paspauskite paveiksliuką, norėdami jį padidinti

Turbūt iškart atkreipėt dėmesį į maksimalų bei vidutinį greitį ir bendrą vs važiavimo laiką. Prisipažinsiu, kad pats nustebau jog vidutinis greitis toks mažas. Nors geriau pagalvojus, dideliems greičiams yra lenktynių trasos — važinėjant kalnuose svarbiau techniškumas nei greitis.

Na, o dėl stovėjimo laiko, tai taip jau yra, kai važinėjama didelėmis grupėmis — dažnai stojam vieni kitų palaukt ir pan. Šį kartą taip pat turėjome kelis naujokus. Vienas jų, panašiai kaip ir aš, važinėja kasdieniais drabužiais ir paprastu kalnų dviračiu (lyginant su brangia kitų vyrukų įranga). Gera turėti tokį kolegą ir nesijausti visišku ančiasnapiu minioje =]

Reiks būtinai grįžti į Kirroughtree trasą ir pažiūrėt per kiek laiko galima ja pravažiuoti per daug nestovinėjant.

Pirmadienį po nesėkmingo darbo interviu, nusprendžiau, kad reikia truputį nuleisti garą, tad įsimečiau dviratį į automobilį ir patraukiau ten, kur praradau savo „nekaltybę“ — į Newcastleton trasą.

Vienam važiuoti ir smagu, ir baugu. Smagu, nes nuo nieko nepriklausai, mini savais tempais, paskendęs savo mintyse. Tačiau iš kitos pusės, jei kas nutiktų, būtų gan liūdna vienam vidury miškingų kalnų kukuot.

Kirroughtree statistika
Paspauskite paveiksliuką, norėdami jį padidinti

Važinėdamas vienas taip pat supratau, kad tai nuostabi terapinė priemonė — tikrai padeda šūdą iš galvos iškratyt. Na, dar truputį užsipumpavau adrenalino pakeliui namo spausdamas akseleratorių kalnų keliukais. Užtat visi biesai išgaravo ir vakare jau į žmogų panašus buvau. Reiks matyt taip dažniau…

O kol kas reiks luktelt kitų pasivažinėjimų, nes šį savaitgalį turėsiu svečių. Tiksliau tai vieną viešnią.

Mountainus bikingus

Paskelbta by

Newcastleton dviračių trasoje

Mountainus bikingus – taip vadinasi paslaptingoji liga, kuria šiandien užsikrėčiau. Simptomai pasireiškia dideliu sergančiojo noru važiuot į kalnus ir visais įmanomais būdais bandyt nusisukt sprandą. Taip pat dažnais atvejais atsiranda poreikis leisti dideles sumas dalykams, kurie nesergantiems atrodo bereikšmiai: šalmams, dviračio padangoms, amortizatoriams ir t.t.

Taip, šiandien pirmą kartą nusivežiau savo dviratį, ten, kur jam ir priklauso būti – į kalnus. Labai džiaugiuosi, kad prieš mėnesį rinkdamasis dviratį vistik nusprendžiau pirkti kalnų, o ne „gatvinį“ dviratį. Nors važiavome ne pačia drastiškiausia trasa, su gatviniu dviračiu būčiau turbūt nė pusės nenuvažiavęs iki pirmos kiauros padangos ar „aštunkės“.

Iš Carlisle link Newcastleton su kolega Jonu (Jon) pajudėjom truputį po aštuonių. Pakeliui sužinojau dar vieną naujieną: pasirodo trasa yra Škotijoje (nuo Carlisle iki Škotijos ribos tik ~18 mylių) tad šis pasivažinėjimas tapo ir mano pirmu apsilankymu Škotijoje.

Trasą parinko kolega, nes aš išvis kalnuose nevažinėjęs, išskyrus pasiardymus Girulių ar Juodkrantės miškeliuose. Kadangi man tai buvo pirmas kartas, Jonas parinko vieną iš 7 stanes trasų, o jei tiksliau, tai 7 stanes Newcatleton raudoną trasą. Tie, kam teko slidinėti, žinosite ir spalvų kodus: žalios trasos tinkamos šeimoms su vaikais, mėlynos šiek tiek pažengusiems, raudonos – pažengusiems, o juodos – norintiems gauti galą.

Šiaip aš šiek tiek nustebau, kad pirmam pasivažinėjimui Jonas parinko raudoną trasą, bet jis patikino, kad Newcatleton raudona trasa yra lengviausia iš visų 7 stanes raudonų trasų. Tiesa, prieš važiuodamas vistik turėjau išklausyti instrukcijos kaip saugot pautus, ką daryt vienu ar kitu atveju, o taip pat turėjau pravažiuot specialia mini-trasa, skirta treniravimuisi.

Pirmus du ar tris trasos etapus važiavau praktiškai nepaleisdamas stabdžių, visiškai sulėtindamas prieš balas ir t.t. (kaip tikras naujokas). Tačiau kai besileisdamas stačiu šlaitu per daug sulėtėjau ir vos nepersiverčiau per priekį, supratau, kad greitis – mano draugas ir pradėjau pilnai mėgautis trasa.

Tik nepagalvokit, kad visą laiką tik leidomės nuo kalno. Turbūt 2/3 trasos yra kilimas į viršų, ką darydamas aš supratau, kam reikalingos pirma (mažiausia) ir antra (vidurinė) priekinės dviračio žvaigždės :) Mieste paprastai naudoju tik 20-24 pavaras, tuo tarpu kalnuose leisdamasis naudojau 14-16, o kildamas į kalną, 2-6 pavaras.

10.5 kilometrų ilgio trasą įveikėm per maždaug pusantros valandos. Tiesą sakant, manau, kad buvo galima ir greičiau, bet Jonas buvo senokai nevažinėjęs dviračiu, tai jo forma buvo truputį subliuškus, tad vis sustodavom trumpoms 3-5 minučių pertraukėlėms.

Pamatęs, kad grįžom į pradinį tašką, užsimaniau trasą įveikt dar kartą, bet Jonas turėjo grįžt namo, o ir aš vėliau supratau, kad tai nebūtų buvus pati geriausia dienos idėja, nes nuovargis atėjo vėliau. Tiesa, kai baigėm važiuot, maniau galiu dramblį sugraužt – tikrai nemažai energijos išsieikvoja trasoje. Žinoma, svarbiausia ir neprisikimšt iškart, nes gali po to gailėtis. Geriausia turėt su savim kokį Snickers batonėlį ar porą bananų, kurie tuo metu „užmuštų kirminą“, o paskui jau supranti kiek alkanas tu realiai esi.

Vienu žodžiu, dar neįpusėjęs trasos jau žinojau, kad norėsiu tai pakartot, o net nepradėjęs žinojau, kad rytoj važiuoju į kitą trasą su Jackrabbitt kompanija. Turbūt galėčiau sakyt, kad man „nuskilo“ jog turėjau galimybę pirma pasitreniruot su Jonu, nes vyrukai iš Jackrabbitt – visiški nutrūktgalviai ir pasivažinėjimas su jais turėtų būt kur kas ekstremalesnis.

Pabaigai siūlau pažiūrėt 7 stanes reklaminį video klipuką, kuriame yra ir keli kadrai iš trasos, kuria šiandien važiavau, klipe ji pavadinta „Newcastleton Slingy Singletrack“:

Tiek šiam kartui, einu skaityt, kur pigiau apsidraust sveikatą ir gyvybę :)