Jei norite pamatyti originalų (neredaguotą) nuotraukos varintą, paspauskite ją

Skiddaw — trečias pagal dydį kalnas Anglijoje, nors skirtinguose šaltiniuose jis žymimas kaip ketvirtas ar net žemesnėje vietoje. Būtent į šį kalną nusprendėme įsirioglinti sekmadienį. Nuo pirmojo lipimo į Castle Crag, su žmona į kalnus traukiame beveik kiekvieną savaitgalį — iki šiol sekėsi tikrai neblogai, tačiau šį savaitgalį sėkmė, atrodo, nuo mūsų nusisuko.

Iš pat ryto orai nieko gero nežadėjo — buvo apsiniaukę ir pūtė gana stiprus vėjas. Tikėtis saulėtos dienos tokiu metų laiku Šiaurės Anglijoje yra naivoka, nors ši vasara tikrai buvo dosnesnė gerais orais nei praėjusioji. Be to, lipant į kalną nelabai tos saulės ir norisi — karštis tikrai nepadeda lipti.

Taigi, kartu su savim pasiėmę draugo šunį ir vieną taivanietę studentę, patraukėm link Dodd Wood susitikti su kitais „bendralipiais“ — dar viena studente ir jos vyru. Čia ir prasidėjo linksmybės. Visų pirma tai išvažiuodamas internete susiradau kažkokį „kreivą“ pašto kodą, todėl mano GPS nuvežė mus į Whinlatter, kuris yra už maždaug dešimtes kilometrų nuo ten, kur mums reikėjo būti. Susinervinęs išjungiau GPS ir važiavau „iš lempos“ — pasirodo GPS mano galvoje yra kiek geresnis už TomTom XL. Pamoka numeris 1: pasitikėk savo GPS, bet naudokis galva.

Atsigėrę kavos, patraukėme link automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurios turėjome pradėti savo lipimą. Kaip dažniausiai ir būna, aikštelė buvo pilna automobilių, todėl parkuotis teko pakelėje. Man pasukus į kelkraštį, Jorūnė pradėjo šaukti, kad toliau nevažiuočiau, nes ten vanduo. Visiškai nesupratau ko ji ardos — juk aiškiai mačiau tą balą prieš save ir ji buvo dar ganėtinai toli. Aišku, nesupratau, kad ji turi galvoje kairį mašinos šoną ir už tą nesusipratimą greitai sumokėjau — automobilis nuslydo į šalia kelio esantį tešluotą griovį ir toliau nė iš vietos. Pamoka numeris 2: klausyk ką tau sako žmona [draugė] :)

Mano laimei, pro šalį kaip tik važiavo visureigis. Paklausiau vairuotojo ar turi virvę — jis turėjo net dvi! Pamaniau, kad sėkmė pagaliau ir man nusišypsojo, tačiau greitai supratau, kad nė velnio. Mano automobilyje vietoj žiedų, prie kurių reiktų rišti virvę, yra skylės, į kurias žiedą reikia įsukti pačiam. Džiugu, kad ankstesnis savininkas tą žiedą paliko bagažinėje prie atsarginio rato, tačiau minėtose skylėse sriegiai visiškai išrūdiję, tad tą žiedą gali nebent sau į antrą galą įsisukt.

Vistik atradome, kad po automobiliu yra kažkoks metalo gabalas su skyle, prie kurio, rizikuojant nuplėšt kokią detalę ar bapmerį, galima virvę pririšti. Deja skylė buvo per maža pririšti normalią virvę, tad rišome tokį plonesnį šniūruką, kuris, turbūt net sakyt nereikia, tuojau pat ir nutrūko. Pasidarė aišku, kad šis vyrukas mums padėt negalės, tad pradėjom ieškoti kitų sprendimų.

Pasirodo minėtos studentės vyras yra apsidraudęs RAC (pagalbos kelyje tarnyba) ir jo draudimas suteikia pagalbą ne tik jo automobiliui, tačiau ir kitiems automobiliams, kuriuose jis keliauja kaip keleivis. Žinoma, jis atvažiavo su savo automobiliu, tačiau RAC to žinoti juk nereikia. RAC atvažiavo per dešimt minučių, o už dar kokių trijų, mano automobilis visais keturiais ratais tvirtai stovėjo ant kelio, kelkraštyje palikęs žymę „aš čia buvau“.

Taigi, uždelsę gerą valandą, pagaliau pajudėjome link Skiddaw, kuris skendėjo debesyse. Guosdami save mintimi, kad oras Anglijoje keičiasi kas 15 minučių, pradėjom lipti. Deja artėjant link debesies, neatrodė, kad jis ruošiasi kur nors dingti. Oro drėgmė kilo su kiekvienu žingsniu, o vėjas irgi stengėsi neatsilikti. Likus keliasdešimt metrų iki viršūnės, vėjas jau nešiojo į šonus, o vanduo purškė kaip duše. Pora bendrakeleivių nusprendė nebelipti, tad į viršūnę patraukiau aš su Jorūne, studentės vyru, ir dviem šunimis.

Apie vaizdus viršūneje nėra ir ką kalbėti — akis reikėjo laikyt nuleistas jei išvis ką nors norėjai matyt. Vėjas buvo toks stiprus, kad pašokusį į orą šunį, nupūsdavo kelis metrus, o aš galėjau sau ramiai griūt prieš vėją ir jis mane lengvai išlaikė. Ilgai nesidžiaugę įveiktos viršūnės džiaugsmu, pasukom atgal. Pamoka numeris 3: nelįsk į debesį — nieko ten nerasi.

Kelionė namo apsiėjo be nuotykių, na jei neskaitysim partrenktos karvės… gerai jau gerai, juokauju ;)

Ką gi, Skiddaw turbūt taps pirmuoju kalnu į kurį lipsiu antrą kartą, kai tik ištaikysim padorų orą, kad matytųsi visas grožis. O to laukti gali tekti ir iki kitos vasaros.

[Papildymas] gavau nuotraukas iš taivanietės studentės, galit pasigrožėt.