Žymos archyvas: facebook

Pusryčiams sumuštinį su sūriu valgiusi pensininkė buvo brutaliai išprievartauta!

Paskelbta by

Tokios antraštės, kurią — jei nesupratote — aš išgalvojau, greičiausiai laikraščiuose ar naujienų portaluose neišvysite (nors ką gali žinot…), nes sumuštinis ir išprievartavimas nieko bendro neturi. Tačiau nepilnametės nužudymo istoriją susieję su Facebook, žurnalistai smaginosi kaip tik išmanydami: „13-metę alytiškę pražudė pažintis ‘Facebook’ tinkle“, „Nužudyta 13-metė su įtariamu 14-mečiu žudiku susipažino ‘Facebook’“ ir t.t.

Nesupraskite manęs klaidingai — istorija išties tragiška. Gaila per anksti užgesusios gyvybės ir baisu, kad žudikai vis jaunėja.

Nesu kažkoks Facebook advokatas, nors ir turiu keistą meilės-neapykantos santykį su šia tarnyba, bet matyti spardomą gulintį ir nieko nedaryti visai nesinori.

Žurnalistų ir kitų neišmanėlių puolimams iliustruoti pasirinkau 15min.lt straipsnį „Į tragišką trylikametės alytiškės istoriją dėmesį atkreipė ir užsienio žiniasklaida“, nes jame surašyta ne tik autorinė nuomonė, bet ir išversti skirtingų šalių piliečių komentarai.

Lietuvos interneto komentatoriai jau kelias dienas piktinasi, kad mūsų šalies žiniasklaidoje akcentuojamas socialinis tinklas „Facebook“, per kurį ir susipažino trylikametė su keturiolikmečiu. Tačiau šią detalę akcentuoja ir kitų šalių visuomenės informavimo priemonės.

Kitaip tariant, pavyzdžiui, kadangi Anglijos mentai myža ant Prezidentūros, tai mes nuvažiavę į Londoną apmyšim Bekingemo rūmus. Tiesiog geležinė logika! Daugiau net neverta komentuoti.

Portalas taip pat primena, kad „Facebook“ dažnai kritikuojamas dėl per mažos privatumo apsaugos, o įvykių, panašių į Lietuvoje nutikusią istoriją, pasaulyje jau buvo ne vienas.

Facebook’e privatumo nustatymų tikrai netrūksta, problemų kyla nebent su jų sudėtingumu, bet čia jau atskiras klausimas. Nereikia maišyti privatumo trūkumo su žmonių bukumu ir privatumo įrankiu nenaudojimu.

Pas mus Filipinuose „Facebook“ skelbiamais duomenimis naudojasi sukčiai, bandydami išvilioti pinigų.

Vėlgi, kokio velnio jūs tiems sukčiams savo duomenis rodote? Nueikite į www.facebook.com/karolis.pocius ir pažiūrėkite kiek apie mane duomenų rodo Facebook (kalbu apie vartotojus, kurie nėra įtraukti į mano draugų sąrašus). Lygiai tiek, kiek aš jiems leidau rodyt. Mano adresą, telefoną ar darbovietę galima rasti pasinaudojus Google paieška ir tai yra mano, o ne Google ar Facebook problema.

Bijau, kad ateityje mirčių, susijusių su „Facebook“, bus dar ne viena.

Tikrai bus! Taip pat bus mirčių susijusiu su surūgusiu pienu ir neplautais dantimis. Ar jų taip pat bijome?

Kiek dar nekaltų vaikų mirčių, susijusių su feisbuku, sulauksime??! Tai mirtinai pavojingas puslapis, kurį reikia nedelsiant uždaryti!

Man atrodo jei ką ir reiktų uždaryti, tai tik šio komentaro autorių… į kambarį minkštomis sienomis. Mat šizofreninė paranoja yra baisus sutrikimas.

Džiugu, kad straipsnyje bent jau buvo įtraukti keli sveikai mąstančių žmonių komentarai, pavyzdžiui:

Kitas skaitytojas rašo, kad „Facebook“ turi per 600 mln. vartotojų, o pranešama tik apie kelis nutikusius incidentus. „Naudotis „Facebook“ yra saugiau nei kokia nors kita veikla, pavyzdžiui, bandymas gatvėje nusipirkti laikraštį. Žūstančiųjų per avarijas skaičius irgi didesnis“, – svarsto kitas.

Kasmet nužudomi tūkstančiai žmonių, vieni susitiko gatvėje, kiti bare, treti tiesiog buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tačiau paprastai niekas nekaltina kavinės ar gatvės, kurioje auka sutiko savo žudiką. Tai kuo šiuo atveju kaltas Facebook? Lygiai taip pat kaip mokome vaikus nevaikščioti naktį tamsiomis gatvėmis, reiktų juos mokinti neviešinti savo asmeninių duomenų kur tik papuola, ar tai būtų Facebook, one.lt, ar mokyklos forumas.

Nerašinėčiau ir nepurkštaučiau čia jei antraštės skambėtų maždaug taip: „Privačius vartotojų duomenis pavogęs Facebook darbuotojas juos pardavė iškrypėliams“ — tačiau juk istorija visai ne apie tai.

Žinoma, iš dalies tokie rašinėjimai — tai kova su vėjo malūnais. Žurnalistai rašo tai, ką nori skaityt masės, o masėms reikia kraujo — apie tai rašyta ne kartą. Tačiau iš kitos pusės, jei sėdėsim sudėję rankas ir apsimesime, kad mums tai patinka, tai jie toliau taip ir rašys. Todėl, manau, kad vistik verta parėkaut — nors ir lokaliai, nors ir savo mažam kieme.

Kaip išvalyti Facebook nuo šiukšlių ir informacijos perkrovos

Paskelbta by

Facebook PurityNors su kiekvienu atsinaujinimu Facebook suteikia vis daugiau ir daugiau kontrolės ekrane atvaizduojamai informacijai, vis dar neina paslėpti kai kurių pranešimų. Pavyzdžiui kas su kuo susidraugavo, kas prisijungė prie kokios grupės ir pan. O ir programas blokuot po vieną atsibosta bei atima jūsų brangų laiką…

Čia mums į pagalbą atkeliauja greasemonkey skriptas Facebook Purity (liet. facebook tyrumas). Šis skriptas automatiškai paslepia visus įvykius (ang. events) ir daugumą trečių šalių programų. Visą pasleptą informaciją galite peržiūrėti paspaudę naujai atsiradusias nuoroodas ekrano viršuje. Taip pat galite pridėti slepiamas programas arba nurodyti skriptui neslėpti tam tikrų programų. Kol kas tai daroma redaguojant patį skriptą, bet greit pasirodysiančioje naujoje versijoje, bus galima pakeitimus daryti per vartotojo sąsają.

Greasemonkey veikia visose populiariose naršyklėse (išskyrus, žinoma, IE) ir visose operacinėse sistemose. Google Chrome ir Opera palaiko greasemonkey skriptus be papildomų priedų, o Firefox ir Safari teks įsidiegti atitinkamus įskiepius.

Konkrečias diegimo instrukcijas jūsų naudojamai naršyklei rasite oficialioje skripto svetainėje. Jei norite pirmieji sužinot apie atnaujinimus, galite tapti Facebook Purity fanais pačiame Facebook’e.

[Papildyta] nereikėjo ilgai laukti — tik ką išėjo nauja skripto versija 2.7 su grafiniais vartotojo nustatymais.

Google nusi’buzz’ino, Facebook užsidirbo pliusą

Paskelbta by

Nežinau kaip jums, bet man šią savaitę interneto pasaulyje svarbiausios naujienos buvo Google Buzz paleidimas ir Facebook atnaujinimai. Tai, kad apie abu rašau viename įraše, visai ne sutapimas — niekam ne paslaptis, kad Google Buzz buvo paleistas kaip konkurentas Facebook, Twitter ir kitiems socialiniams tinklams, nors Google to tiesiogiai lyg ir neskelbia.

Google buzzPradėkim nuo Google Buzz — išgirdęs apie šią tarnybą, o gal tiksliau Gmail priedą, nelikau ypatingai sužavėtas, bet laukiau jo pasirodymo mano dėžutėje. Kuo ilgiau laukiau, tuo labiau norėjau sulaukt, ypač kai pasigirdo geri atsiliepimai iš kolegų.

Galiausiai trečiadienį vakare jungiantis prie Gmail ir man buvo pasiūlyta išbandyti Buzz. Atsivertęs Buzz srautą likau visiškai nesupratęs kodėl automatiškai seku kai kuriuos žmones. Daugumos jų išvis nepažinojau, turbūt todėl, kad labiau pratęs matyti jų Twitter vartotojo vardus, nei tikruosius vardus ir pavardes. Kaip ten bebūtų, vietoj išreklamuotos galimybės dalintis informacija su artimiausiais draugais, gavau krūvą nepažįstamųjų.

Kliuvo ir tai, kad Buzz sraute virė kažkokia informacijos sriuba – tik ką parašyti įrašai sumaišyti su parašytais seniau ir dar pagardinti jau ir taip sekamų žmonių twitter pranešimais.

Toliau atėjo eilė išbandyti kaip Buzz veikia su Google Maps programa Android telefone. Įsijungęs Buzz, nustebau, kad tiek daug buzz’erių mano mažam mieste. Pabandžiau pats ką nors parašyt ir plaukai piestu atsistojo. Pasirodo kartu su pranešimu automatiškai skelbiama mano vieta. Ir ne šiaip žemėlapio koordinatės, bet tikslus namų adresas. Tikrai „smagu“ – to net ir tokiam pagarsėjusiam interneto ekshibicionistui kaip aš pasirodė per daug.

Paskutinis lašas Buzz nesusipratimų taurėje buvo nustatymų trūkumas, o jei tiksliau, tai jų išmėtymas per skirtingas tarnybas. Dalis Buzz nustatymų yra Gmail, dalis Google Profiles ir dar keli Google Reader — to jau per daug.

Manau, kad Google kiek prašovė paleisdami šį produktą be didesnio testavimo ir taip stipriai paviešindami vartotojų detales. Juk be jau minėtų GPS koordinačių dabar kiekvienas gali pažiūrėti jūsų kontaktų sąrašą, nes Google profilio adresas = jūsų Gmail adresas, todėl, kad Google kitaip pasirinkti neleidžia, išskyrus pasirinkimą naudot profilio ID, kuris yra skaičių kombinacija.

facebookTuo tarpu Facebook šią savaitę sėkmingai rinko karmos taškus. Jie ne tik paleido atnaujintą sąsają, kuri, mano manymu, yra daug geresnė už senąją, bet ir perėjo prie XMPP protokolo savo pokalbiams, kas reiškia, kad dabar galite naudoti Facebook chat savo IM programoje be jokių papildomų priedų.

Žinoma, yra nemažai žmonių, kuriems atnaujinta Facebook sąsaja nepatinka, bet tiems žmonėms turbūt nepatiko ir ankstesnis atnaujinimas, ir buvęs prieš jį.

Jei norite prisijungi prie Facebook savo pokalbių programoje, ji turi palaikyt XMPP protokolą.

Vartotojo vardas: vartotojas@chat.facebook.com
Serveris: chat.facebook.com

Taip pat išjunkite SSL encryption, o jei jungiatės su Empathy programa, būtinai pasirinkite „use existing account“ vietoj „create a new account“.

Tiesa, vartotojas šiuo atveju ne jūsų el.pašto adresas, o vartotojo vardas, kurį pasirinkote nustatymuose. Jei jo dar nepasirinkote, prisijungi nepavyks.

Beje, pasigirdo gandai, kad Facebook žada tapti el.pašto tiekėju. Tikėtina, kad tokiu atveju ne Google prieš Facebook užsimos, bet atvirkščiai — vistik Facebook vartotojų yra daugiau nei Gmail vartotojų.

Virtuali išpažintis „Veidui“

Paskelbta by

VeidasKaip ir kolega Timas, prieš kelias savaites atsakinėjau į „Veido“ žurnalistės klausimus. Deja pačiame straipsnyje iš visų atsakymų buvo panaudota tik viena frazė, tad nusprendžiau pasidalinti savo mintimis su jumis.

Dalis žmonių Twitteryje, Facebooke, net Skype statusuose parašo, ką tuo metu veikia, nors galbūt neveikia nieko rimta: pvz., Milda valgo makaronus. Kas skatina taip elgtis? Kokių reakcijų laukiama?

Nemanau, kad rašant tokius dalykus laukiama kažkokios specifinės reakcijos. Greičiausiai žmonės tai rašo vien dėl to, kad gali. T.y. jei yra tokios tarnybos kaip twitter, tai kodėl jų neišnaudot? Nebūtinai kiekvienas pilietis prieš rašydamas eilinę nesąmonę pusę valandos svarsto verta ji dėmesio ar ne. O ir šiaip pats Twitter (iš jo atnaujinimai dažnai keliauja į Facebook) buvo sukurtas atsakymams į klausimą „Ką dabar veiki?“ ir tik vėliau jis tapo informacijos sklaidos priemone.

Kokios Twitterio populiarumo priežastys – kuo jis skiriasi nuo kitų vietų, kur galima reikšti nuomonę. Tiek virtualių, tiek paprastų?

Manau, kad twiter populiarumas yra kiek sureikšmintas. Iš tiesų lyginant tarkim su Facebook, twitter vartotojų yra visai nedaug. Žinoma, tai nereiškia, kad pats twitter nėra įdomus fenomenas ar tikrai neblogas informacijos šaltinis. Reikia tik mokėti atsisijoti šlamštą nuo įdomybių.

Žmones ši tarnyba traukia atvirumu ir paprastumu naudotis. Norint skaityti vieno ar kito žmogaus pranešimus, skirtingai ne kitose tarnybose, registruotis nereikia. Na, o 140 simbolių žinutę gali parašyti net ir visai neraštingi kompiuteriams žmonės.

Kuo jis unikalus, lyginant su Frype ar Facebook?

Twitter, Frype ir Facebook priklauso visai kitoms kategorijoms. Frype ir Facebook yra socialiniai tinklai, o twitter mikrotinklaraščių platforma. Nors kaip ir daugelis kitų tarnybų, twitter turi savų socialinių funkcijų rinkinį.

Kokia skelbiama informacija gali būti pavojinga skelbėjui? Ar būna, kad atskleidžiama per daug?

Bet kuri informacija, panaudota neteisingai, gali būti pavojinga skelbėjui. Net jei žmogus talpina tik nuorodas į kitų straipsnius, jis gali būti apkaltintas eibe dalykų: nuo šališkumo, iki tam tikrų politinių pažiūriu laikymosi.

Atvejų, kai žmonės per neapdairumą ar elementarų bukumą atskleidžia per daug informacijos pasitaiko tikrai neretai. Kol tai daro suaugę piliečiai, kurie suvokia ką daro, iš to didelio skandalo daryti nebūtina, tačiau šiais tinklais naudojasi ir nepilnamečiai, kurie dažnai išduoda informaciją, kurios nereiktų: adresus, telefonus, savo nuotraukas, kur jie renkasi, ir pan.

Tavo pastebėjimu: kokiuose socialiniuose tinkluose žmonės labiausiai linksta save „eksponuoti“?

Manau, kad žmonės labiau „eksponuojasi“ uždaruose socialiniuose tinkluose (pvz.: Facebook), nes pats faktas, kad jie gali rinktis ką priimti į draugus, suteikia jiems klaidingą saugumo jausmą. Klaidingą todėl, kad net ir tie patys draugai gali nutekinti informaciją, be to, žmonės dažnai net įdėmiai nežiūri ką priima į draugus – jei bent kartą girdėjo apie žmogų, ar iš kažkur prisimena veidą, tai ir priima.

Ar gali pateikti pavyzdžių, kad akcijos, suorganizuotos socialiniuose interneto tinkluose, turėtų pasekmių realybėje?

Kalbant konkrečiai apie akcijas, tai buvo kilusi nemaža pasipiktinimo banga, kai tam tikros kompanijos užsimojo prie projektą SveikasVaikas.lt. Norėtųsi tikėti, kad interneto bendruomenės palaikymas turėjo įtakos tam, kad projektas sėkmingai apsigynė ir toliau egzistuoja.

Ne visai akcijas, bet skaudžių pasekmių vienam politikui turėjo pasisakymas Facebook’e, kai jis visaip negražiai išvadino šiųmetinį Lietuvos atstovą Eurovizijoje.

Na ir galiausiai, projektai Darom ’08 ir Darom ’09 buvo pilnai organizuoti interneto (įskaitant socialinius tinklus) pagalba.

Kokia dalis Twitterio ir kt. soc. tinklų vartotojų dalinasi idėjomis (tarkime, diskutuoja konkrečiomis temomis: apie rinkimus arba naujausią software), o kuri – tiesiog eksponuoja save, rašydami apie buities detales?

Retas vartotojas tik dalinasi idėjomis arba tik teršia eterį. Iš savo asmeninės patirties ir žinučių twitter’yje, sakyčiau, kad maždaug 30% informacijos yra bent kiek naudinga, o likę 70% yra arba šlamštas, arba informacija, aktuali labai mažam ratui žmonių, kurie žino ją publikuojantį žmogų.

Kokia informacija, kurią sužinome iš Twitterio ar Facebooko naudojama tiesioginei rinkodarai?

Įvairiausios įmonės filtruoja žinučių srautą ir radusios tam tikrus raktažodžius susisiekia su vartotoju. Man asmeniškai labiausiai įstrigo atvejis, kai parašiau apie vieną nemokamą programą žinutę lietuviškai, o jie išsivertė tą žinutę į anglų kalbą ir man parašė kaip išspręst problemą.

Kaip rodo tavo patirtis, kai tenka talpinti savo mintis i 140 ženklų Twitteryje: ar toks formatas keičia iki tol tau buvusią įprastą komunikaciją? Gal net minčių formulavimą? Ar toks trumpumas privalumas, ar trūkumas?

Nemanau, kad pats formatas ką nors keičia. Greičiau jau dėl padažnėjusio „čiulbėjimo“ (rašymo twitter’yje) kiek kenčia mano tinklaraštis. Tiesą sakant jei tas 140 simbolių limitas ką ir duoda, tai sugebėjimą išmesti nereikalingą beletristiką ir reikšti mintis tiesiai-šviesiai.

Keliems socialiniams tinklams pats priklausai? Kaip dažnai prie jų jungiesi?

Anksčiau priklausiau Twitter, Facebook, ir LinkedIn, bet daugumos jų atsisakiau ir liko tik twitter bei mano tinklaraštis (blogosfera irgi savotiškas socialinis tinklas). Twitter rašau kasdien, po kelis, o kartais ir kelioliką kartų per dieną. Savo tinklaraštį stengiuos papildyt bent porą kartų per savaitę.

Ką manot? Ar labai „pavariau į pievas“?

Sudiev, Facebook!

Paskelbta by

Veidai

Kol Lietuva dar tik atranda Facebook, kolegos kraustosi ten vienas po kito, o ekspertai pranašauja šiai tarnybai šviesią ateitį, aš einu kitu keliu — atsuku nugarą „veidų knygai“ (grubus pažodinis vertimas). Ne, nevaidinu maištininko ar kažkokio šikančio katino, kaip pasakytų mano gimdytoja, tiesiog jau laikas.

Prieš beveik pusantrų metų, kai pradėjau naudotis Facebook, sakiau, kad nemėgstu socialinių tinklų. Tiesą sakant jų taip ir nepamėgau, nors kai kurie turbūt ginčytųsi, dėl mano aktyvumo Twitter’yje, kuris, jei ką, yra mikrobloginimo platforma, o ne socialinis tinklas, ar dėl tinklaraščio rašymo bendrai — juk pati blogosfera kaip socialinis tinklas. Tačiau tai ne vienintelė priežastis kodėl pabėgau, jų buvo keletas.

Viena svarbiausių priežasčių, iš kurių išplaukia nemažai kitų, yra „logistika“. Mano galva, Facebook skirtas draugams, o ne visiems — pažįstamiems ir nelabai. Norint galima gražiai viską sudėlioti į savo vietas, panaudojant Facebook siūlomus privatumo įrankius: sugrupuoti kontaktus, nurodyti kas ką gali matyti ir pan. Aš nieko panašaus nedariau, o mano kontaktų skaičius po truputį išaugo iki 349 — visus iki vieno galite matyti įrašo iliustracijoje. Savo paties labui galiu pasakyt, kad iš tų 349 absoliučią daugumą žmonių esu bent kartą matęs gyvai. Išimtis — keli neseniai į kontaktus pridėti kolegos tinklaraščių autoriai.

Na ir kas iš to? O gi keli dalykai: pats pamiršau kokią info esu paskelbęs, o kokios ne — pasitaikė „neskausmingų“ atvejų kai tam tikra informacija papuolė kur nereikia. Kitas dalykas, neaiški Facebook politika su nuotraukom. Teoriškai jas gali pamatyt tik tavo draugai, bet jei uždėsi žmogaus žymelę, nuotraukas galės matyti visi jo draugai ir pan. Deja nepavyko rasti vieno gero įrašo apie firmos direktorių, prisifotografavusį nacio uniformoje.

Be to, augantis kontaktų skaičius sukėlė didelį chaosą informacijos sraute — pradėjau nebematyti tikrų draugų atnaujinimų, bei vis dažniau ir dažniau pagalvoti „pala pala, o kas šis žmogus, kurio nuotraukas matau“. Taip pat labai erzino Twitter žinučių talpinimas Facebook būsenos juostoje — na, bet čia žinoma „semkės“.

Kita priežastis įtakojusi mano sprendimą — Facebook atvirumas paieškos sistemoms. Pagal tam tikras paieškos užklausas mano Facebook profilis „perspjaudavo“ mano tinklaraštį, o tai jau nesąmonė. Be to tame „nusileidimo puslapyje“ (ang. landing page) buvo rodoma dalis mano kontaktų. Turbūt tai galima keisti pasinaudojant anksčiau minėtais privatumo nustatymais, bet aš juk sakiau, kad esu tinginys. Ne?

Na ir paskutinė priežastis ne visai susijusi su Facebook tiesiogiai. Mano internetinis gyvenimas pastoviai praeina tam tikrus ciklus. Viskas prasideda nuo informacijos kaupimo: prenumeruoju RSS, deduosi forumų adresus į žymeles, aktyviai bendrauju skirtingose svetainėse ir pan. Viskas po truputį pereina į perkrovą, kol galiausiai nebegaliu pavežti ir tada vyksta apsivalymas. Taigi, šiuo metu vyksta apsivalymas ir taip jau nutiko, kad pirmąja jo auka tapo Facebook. Pažaidžiau ir užteks.

Tiesa, buvo pasklidę gandų, kad Facebook informacijos neina ištrinti. Aš ir pats tuos gandus skleidžiau. Galbūt taip buvo anksčiau, bet dabar viskas paprasta. Tiesiog apsilankai specialiame puslapyje, spaudi „Submit“, suvedi slaptažodį bei captcha ir vuolia — Facebook tau suteikia 14 dienų apsigalvoti, bet tavo informacija nebepasiekiama. Ir taip trečias Google paieškos rezultatas tampa „Page Not Found„.

Nors tikėtina, kad prifilį ištrinti galėjau vien dėl to, kad šiuo metu esu Anglijoje, nes ištrynimo formoje minimi specifinis Anglijos įstatymas — Data Protection Act. Aišku tai būtų gan kvailas sprendimas, nes žmonės galėtų trinti savo profilius pasinaudodami proxy serveriais, nors ką čia gali žinot.

Taigi, vakar baigėsi mano egzistencija Facebook’e. Galbūt aš ten dar sugrįšiu. Niekad negali žinot…

P.S. artimiausi draugai žino, kad iš tiesų Facebook profilį ištryniau, nes 30 draugų surinko daugiau taškų už mane žaidime „Who has the biggest brain?“ Tik jūs niekam nesakykit ;)