Atrodo vos prieš dieną pasigyriau susirgęs nauja liga, o ji jau mane baigia visiškai pasiglemžti. Sekmadienį su Jackrabbitt vyrukais apvažiavom dvi trasas per dieną.

Ypatingu punktualumu dauguma britų nepasižymi – nors buvom susitarę į susitikimo vietą atvykti 9:30 ryto, dauguma žmonių atvyko maždaug 9:50, o vienas jų pasirodė kai jau išvažinėjom iš aikštelės.

Įskaitant mane, susirinko 8 ligoniai. Pažiūrėjęs kokią „aparatūrą“ kiti vyrukai susirinkę, pasijutau truputį kaip triratuką atsitempęs į smėlio dėžę. Kitų dviračių vidutinė kaina turbūt buvo maždaug 1500 svarų, o brangiausias jų kainavo 2500 svarų.

Susikrovę dviračius į bagažines bei ant specialių laikiklių, Škotijos kalnų link pajudėjome šiek tiek po dešimtos. Tiesa, pats dviračių „pakavimas“ įvarė man šiek tiek streso. Aš įpratęs su savo daiktais elgtis švelniai, tuo tarpu visiems kitiems dviračiai tik priemonė maksimaliai adrenalino dozei gauti. Mano vargšas dviratukas buvo išardytas (reikėjo nuimt abu ratus bei sėdynę) ir įmestas į bagažinę kartu su kitu dviračiu.

Po maždaug valandos kelio atvykome prie Drumlanrig pilies, prie kurios prasideda trasa. Čia ir vėl pasijutau visiška šviežiena ir šiek tiek išsigandau, kai kolegos ligoniai pradėjo dėtis rankų, kojų, bei krūtinės apsaugas, visą galvą dengiančius šalmus ir t.t. O dar smagiau pasijutau sužinojęs, kad važiuosime maišyta trasa – t.y. dalį maršruto važiuosime raudona, o kitą dalį -juoda trasa.

Baigę balnot savo dviračius žirgelius, pasukome į trasą. Ši, kaip ir dauguma kitų trasų, prasidėjo kilimu į kalną. Tiesa, bendroje sumoje Drumlanrig trasoje kilimo buvo kur kas daugiau nei Newcastleton. O ir pati trasa man kur kas mažiau patiko. Labai jau priminė pasivažinėjimus Lietuvoje – visą laiką važiuoji mišku per medžių šaknis, kurios dar ir slidžios bjaurybės.

Iš Jackrabbitt vyrukų tikėjausi daugiau nutrūktgalviškumo, bet realiai leidžiantis nuo kalno kai kurie jų labai jau stabdė. Tik vėliau sužinojau, kad niekas toje trasoje nebuvo buvęs, o be to jų dviračiai labiau pritaikyti šokinėjimui ir panašioms kvailystėm nei nusileidimui. Kylant į viršų beveik visada dviračius stūmėm, nes per tešlas važiuot į viršų ir taip nelengva, o dar pas visus, išskyrus mane ir vieną prancūzą, pavaros nuimtos ir paliktos tik 4-8 (nežinau kodėl).

Nelabai aišku kiek tiksliai kilometrų nuvažiavom, nes truputį maišėm maršrutą, bet užtrukom maždaug dvi valandas. Laikas neprailgo, ypač važiuojant su linksmų plaučių kompanija. Tiesa, važinėjimas didesnėmis grupėmis turi ir savų minusų: jei vienas dviratininkų užstabdo, stoti turi visi važiuojantys iš paskos, nes dauguma trasų yra single-track, kas reiškia jog apsilenkti jose nelabai galima.

Trasos pabaigoje vyrukai dar pasifilmavo šokinėdami nuo stataus šlaito, šiek tiek užkandom, nusiplovėm dviračius, susikrovėm juos į automobilius, o tada vienas jų pareiškė, kad pasitreniravom, dabar važiuojam linksmintis. Aš pamaniau, kad važiuosim kokio alaus atsigert, o pasirodė, kad važiuojam į vieną iš 7 stanes trasų – Mabie, kur yra Mini-X trasa. Mini-X tai status šlaitas, o apačioje tramplynai.

Šokinėt per tramplynus antrą rimtesnį važiavimą aš dar nebuvau pasiruošęs, o ir dviratis nevisai tam tinkamas, tad su prancūzu nutarėm apvažiuot mėlyną trasą. Turiu prisipažint, kad nors ir patiko pats važiavimas, fiziškai jis mane visiškai nualino, nes dvi trasos per dieną per antrą išvyką tikrai nėra mažai. Prie viso to, dar prancūzas baisiai vikrus pasitaikė, o man atsilikt savigarba neleido.

Namo grįžau praktiškai nejausdamas kojų. Maniau, kad kitą dieną jas jausiu su kaupu – t.y. baisiai skaudės raumenis. Kad ir kaip keista bebūtų, šiandien sėkmingai į darbą myniau dviračiu. Teigti, kad jaučiaus visiškai „šviežias“ būtų melas, bet tikrai jaučiausi daug geriau nei tikėjausi.

Tiek įspūdžių iš antro pasivažinėjimo šį savaitgalį – kitą savaitgalį laukia nauja trasa, o savaitės bėgyje reikia pagaliau nusipirkti savo šalmą ir apsidraust nuo nelaimingų atsitikimų :)

P.S. nuotraukas iš pasivažinėjimo galite peržiūrėti mano bei jackrabbitt galerijose.