Karolis Pocius » automobiliai

Įstatymas ir užsieniečiui įstatymas

Karolis Pocius — Sun, 18 Apr 2010 16:30:42 +0000

Nuotraukos autorė Linda Mellor

Prieš mėnesį grįžęs namo po nesėkmingo bandymo parskristi į Lietuvą, radau „dovaną“ nuo vietinės policijos nuovados — baudą už greičio viršijimą. Kažkur pravažiavau pro prakeiktą radarą.

Tiksliau tai ne kažkur, o autostradoj, pakeliui į oro uostą. Laiške buvo nurodyta konkreti vieta. Prisiminiau, kaip važiuodamas pro kelio remonto darbus, mačiau policijos autobusiuką su radaru. Tik nemaniau, kad viršijau greitį. Pasirodo, važiavau 59 mylių per valandą greičiu, kai leistinas greitis tame ruože buvo 50.

Atėjo laikas patikrinti visas teorijas apie vairavimą užsienyje su lietuviškom teisėm. Žinau, kad pavyzdžiui JAV policija dažnai pečiais gūžteli pamatę užsienietiškas teises ir, jei nusižengimas nerimtas, paleidžia pažeidėją jį tik įspėję.

Turėjau rinktis: arba 60 svarų bauda ir 3 taškai, arba 70 svarų už kursą apie greičio viršijimą ir jokių taškų. Aš, aišku, nusprendžiau, kad man tinka ir trečias variantas: bauda be taškų — jie juk manęs nubausti negali, nes aš važinėju su lietuviškom teisėm.

Pasirodo gali ir be didesnių problemų. Tiesiog DVLA (angliška Regitra) savo sistemoje sukuria „vaiduoklines“ teises ir gali sau ramiai rinkti tuos 12 taškų, kol galiausiai tau bus uždrausta važinėti šalyje, nesvarbu kurios šalies teises tu turi. Įdomu ir tai, kad Anglijoje su savimi neprivalai vežiotis jokių dokumentų: nei teisių, nei mašinos registracijos. Policija viską gali patikrinti pagal automobilio numerį, o nusižengimo atveju, turi teises pristatyti į nuovadą per 24 valandas.

Taigi, pasirinkau kursą, nes jei gaučiau taškus, pakiltų ir taip be proto brangus automobilio draudimas. Juk kas gali būti smagiau, nei šeštadienio rytą keturias valandas sėdėti su krūva nepažįstamų ir klausytis moralų apie tai, koks negeras berniukas buvau, kad nevažiavau lėčiau.

Iš tiesų viskas buvo ne taip — t.y. kur kas įdomiau. Niekas pirštu negrūmojo ir moralų neskaitė. Kursas iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje diskutavome apie greičio viršijimo priežastis ir padarinius; antroje dalyje kalbėjom apie statistiką ir kai kurias taisykles. Manau, kad kursas buvo tikrai naudingas. Patys instruktoriai pripažino, kad jų tikslas nėra praplaut smegenis, kad visad važiuotum pagal taisykles, bet bent jau priverst susimąstyt ką darai už vairo.

Taigi, jei kas iš Anglijoje gyvenančių tautiečių pakliūsite — rekomenduoju rinktis tą kursą. Ne tik negausit baudos taškų ir išvengsit automobilio draudimo įmokų pabrangimo, bet ir sužinosit naujos bei naudingos informacijos.

Gal sudomins?

Mano ratai buvo… keturi! [Nissan Primera]

Karolis Pocius — Mon, 20 Oct 2008 16:00:05 +0000

Pagaliau ta diena atėjo — įsigijau savo pirmą automobilį. Nors Lietuvoje įvairiais skolintais automobiliais važinėjau daugiau kaip penkis metus, savi ratai yra savi. Laimės beveik tiek pat kaip susilaukus pirmagimio (tiksliai nežinau — kol kas negaliu palygint).

Carlisle, kur šiuo metu gyvename, nėra didelis miestas — viskas be didesnių problemų pasiekiama pėsčiomis ar viešuoju transportu. Tik atvykę į Angliją net negalvojom apie nuosavą automobilį, nes tikrai nebuvo poreikio, o dar tikriau — pinigų. Tačiau susidūrėm su pora problemų. Visų pirma tai apsiprekinimas — kadangi akropolių viduryje miesto čia nėra (didieji prekybos centrai yra miesto pakraščiuose), nusipirkus didesnį kiekį produktų, tekdavo juos tįsti nemažą atstumą. Antra problema — savaitgaliai. Cumbria (regionas, kuriame yra Carlisle) pasižymi itin gražiu kraštovaizdžiu ir krūva istorinių vietų, kurias galima aplankyti. Deja viskas šiek tiek komplikuojasi kai reikia naudotis autobusais ar traukiniais. Žinoma, įmanoma viskas, tačiau visad šiek tiek pavydėjau kolegoms, kurie vos sugalvoję su šeima sušokdavo į automobilius ir važiuodavo — kur nors.

Gavęs antrą darbą (Carlisle College), supratau, kad atsirado atliekamų pinigų, tad su žmona tvirtai nusprendėm įsigyti nuosavą automobilį. Kriterijai iš pradžių buvo paprasti — Honda iki 1000 svarų, ne senesnė kaip 10 metų.

Autotrader.co.uk susiradau kelis variantus. Deja vieną geresnių nupirko dar nespėjus nuvažiuot apžiūrėt. Antras variantas eilėje pasirodė įtartinai daug nuvažiavęs, be to neturėjo kelių mokesčio ir tech. apžiūra baigės kitą mėnesį. Trečias variantas atrodė visai nieko, tačiau paskambinęs šiek tiek išsigandau, kad pardavėjas nelabai kalbėjo angliškai, tik sugebėjo išlement “Good car, need money, buy new”. Nepaisant to pirminio nuogąsčio, buvau pasiruošęs šeštadienį važiuot į Glasgow (160 km nuo Carlisle) apžiūrėt automobilio, bet prieš išeinant iš darbo, kolegė pasiūlė pažiūrėt į Nissan markės automobilius.

Grįžęs namo sėdau dar kartą naršyti autotrader, tik šįkart žiūrėjau į Nissan už 500-800 svarų, nes pagalvojau, kad vistiek nusipirkus automobilį reikės kažkiek jį investuot (apžiūra ir pan.). Ilgai ieškot neteko — už šiek tiek daugiau nei šimto mylių nuo Carlisle buvo parduodama 99 metų Nissan Primera, 1.8 litrų varikliu. Paskambinau susitart dėl apžiūrėjimo, pardavėjas iš balso pasirodė normalus, tad šeštadienį ryte išsiruošėm į Leigh.

Po dvi valandas trukusios kelionės jau spoksojau į savo (tada dar būsimą) automobilį. Turiu prisipažint, kad nuotraukose jis atrodė geriau nei realybėje, o ir prierašas “showroom condition” skelbime buvo truputį iš piršto laužtas. Keli įbrėžimai, keli pabraukimai, dėmės ant sėdynių tikrai automobilio nedarė nė kiek patrauklesniu, tačiau ramino tai, kad pardavėjas buvo tik antras savininkas, o automobilį jis turėjo vos kelis mėnesius, nes jam reikėjo laikino automobilio, kol laukė išmokos iš draudimo kompanijos.

Galiausiai nusprendėm, kad už 500 svarų stebuklo tikėtis nereikia, pasiėmėm pinigų iš bankomato, užsipildėm pirkimo-pardavimo sutartį ir taip aš tapau teisėtu Nissan’čiku :)

Pakeliui namo atradau dar kelias automobilio “kliurkas”: atrodo bus nusidėvėjusios stabdžių kaladėlės, nešviečia viena lempa, iš keturių oro pūtimo rėžimų veikia tik vienas (stipriausias). Tačiau manau, kad visą tai galima pataisyt gan nebrangiai. Lieka tik tikėtis, kad ketvirtadienį meistrai neras dar kokių nesąmonių.

Juokingiausia (iš tiesų tai graudžiausia) nuosavo automobilio turėjimo dalis Anglijoje yra draudimas — apdrausti mane ir žmoną kainavo 660 svarų. Tiesa, taip yra dėl to, kad mums abiems nėra 26 metų ir dar dėl to, kad tai pirmas mūsų automobilis Anglijoje. Vietiniai patikino, kad kitąmet draudimo kaina kris praktiškai per pusę.

Na ir žinoma, atsakymas į klausimą, kuris berods labiausiai domina tautiečius: kaip tas važiavimas „kita“ kelio puse. Tiesą sakant labai normaliai. Galbūt jau įpratau mindamas dviratį bei važinėdamas keleivio kėdėje, kad kaire puse važiuot normalu. Juolab, kad kai pats vairuotojas sėdi „kitoje“ pusėje, tai ir važiuot natūralu kita puse. Žinoma, neišvengiau ir kelių kuriozų. Vos pradėjęs važiuot vis dešine ranka durelėse ieškojau pavarų svirties, o važiuodamas atbulas sukausi per dešinį petį. Teko ir prieš eismą pasivažinėt, gerai kad tik aikštelėje.

Didžiausia problema — visiškas kairio šono nejautimas: arba važiuoju per arti arba per toli — sunku surast tą aukso viduriuką.

Na ir pabaigai, kelios pastabos, kurioms neradau vietos tekste:

* Mano dviratis kainavo tik 100 svarų mažiau už automobilį;
* Mano ksenofobija dėl vieno iš pardavėjų prastos anglų kalbos atsisuko prieš mane — automobilį nusipirkau iš pakistaniečio;
* Atrodo anglai nelabai suvokia tokio dalyko, kaip važiavimas į kitą miestą pirkti automobilio, nes kai pasigyriau kolegoms, kad esu iki Glasgow pasiruošęs važiuot, likau visai nesuprastas;
* Įrašo iliustracijoje tik labai panašaus automobilio nuotrauka (tie paty metai, spalva ir modelis) — savojo dar neturėjau laiko nufotografuot.

Gal sudomins?

404 – audi error ir kitos linksmybės

Karolis Pocius — Sun, 06 Apr 2008 06:00:46 +0000

Kaip jau minėjo Žilionis bei PinkCity, 404 ne tik BLOGin konferencijos data (balandžio 4), bet ir pats lankomiausias lankomiausias puslapis internete, nes būtent jį pamatysite jei neteisingai įvesite puslapio adresą arba puslapis buvo pašalintas.

Man ši skaičių kombinacija savo reikšme artimesnė kitokiam “error’ui” – pakeliui į BLOGin, ties Kaunu gavau „šiknon“. O viskas buvo taip…

Kauną pasiekėme po aštuonių. Kadangi magistralė eina miesto pašone, be to joje kaip tik vyksta remontas ir viena juosta uždaryta, susidarė kamštis. Kelias minutes vilkomės kelių kilometrų per valandą greičiu, o paskui staiga, lyg kas būtų kamštį atkimšęs, visi automobiliai pradėjo judėti gan greitai. Išvystęs ~60 km/h greitį pamačiau, kad prieš mane važiuojanti mašina staigiai stabdo. Leiskite priminti, kad kamščiuose atstumų niekas nesilaiko, tad teko ir man padangas pacypint. Turbūt būčiau tos mašinos (nepamenu koks modelis, bet lyg buvo balta) galą pabučiavęs, jei ji nebūtų pradėjus judėt. Vos sustojus ir spėjus atsidusti, kad viskas OK, pajutau duslų garsą ir smūgį į nugarą, lyg už manęs sėdėjęs Andrius būtų stipriai spyręs į kėdę.

Pažiūrėjęs į galinio vaizdo veidrodėlį išvydau išsigandusios panelės raudoname Seat Toledo veidą. Nežinau kodėl, bet iš automobilio išlipau išsišiepęs iki ausų– ji turbūt pagalvojo, kad man galvoj negerai. Tada pamačiau, kad jos automobilio priekyje didžiulė skylė (nuotraukų teirautis Andriaus), o pro ją purkšte purškia žalias skystis. Kažkodėl pagalvojau, kad tai ūkinis dyzelinas ir baisiai persigandau, bet, įmerkęs į jį pirštą ir pauostęs, supratau, kad tai tik aušinimo skystis.

Kol kamštis už mūsų vis ilgėjo, laukėme policijos, kuri pažadėjo atvykt po 15 min. Po kokių 5 min. atvyko Seat vairuotojos vaikinas. Aš pamaniau „Na dabar prasidės…“, bet tas vyrukas priėjęs man paspaudė ranką ir neatrodė nė kiek nesusinervinęs. Labai ramiai, kaip civilizuoti žmonės pabendravom, o paskui jau net „mėtėm“ juokelius ir kalbėjom apie automobilių remontą.

Kadangi maniau jog teks kelias valandas tampytis po miestą tvarkant popierius, paprašiau Vaido, kad atvažiuotų ir nuvežtų mano pakeleivius į autobusų stotį. Ačiū jam už greitą pagalbą!

Vis dar belaukiant policijos, pro šalį važiavusios „fūros“ vairuotojas taip užsižiopsojo į mūsų avariją, kad įvažiavo naujai Renault į galą. Ne taip stipriai kaip man Seat, bet pakankamai, kad prisijungtų prie mūsų ir palauktų policijos. Oplia! – štai ir užkimšom 2 iš 2 magistralės juostų. Gerai, kad šalikelė plati, tai automobiliai galėjo per ją važiuot.

Kaip bebūtų keista, policija išties atvyko per 15 min. Iškart paklausė ar turim pretenzijų vieni kitiems, o kai pasakėm, kad ir taip viskas aišku, liepė patraukt automobilius nuo magistralės. Taip pat sužinojau, kad vykti niekur nereiks, o dokumentus policija sutvarkė per ~30 min. ir aš galėjau tęsti kelionę.

Atsisveikinant Seat vairuotoja man pasakė „Ačiū“, o paklausta už ką atsakė „Ačiū, kad nerėkei“. Iš tiesų, tai ko čia rėkt, juk ne laukiniai esam. Svarbiausia, kad visi sveiki ir gyvi, o automobiliai yra tik metalas. Šiaip tiek Seat vairuotoja, tiek jos vaikinas buvo labai faini žmonės – jei tik tokiu būdu galima sutikt gerus žmones, galėčiau avarijas nors ir kasdien daryt :)

Kadangi mano pakeleiviai dar nebuvo išvykę iš Kauno, nuvažiavau iki autobusų stoties jų pasiimti. Atvažiavęs pamačiau, kad stovėjimas yra mokamas, bet neturėjau smulkių, tad porai minučių palikau mašiną „nelegaliai“, o grįžęs radau užblokuotus ratus. Viena bėda – ne bėda, kaip liaudyje sako :) Bandžiau įtikint ratus užblokavusį vyruką, kad buvau išbėgęs tik porai minučių, už kurias mielai sumokėsiu, o jis man pasiūlė pirkt stovėjimo kortelių už 120 Lt (ir tada paleis)! Aišku aš atsisakiau, nes Klaipėdoj iš tų kortelių man jokios naudos, tad teko sumokėt baudą su „nuolaida“ – 50 Lt.

Į konferenciją atvykome pavėlavę pusantros valandos. Savo įspūdžius aprašinėjau per tarnybą Cover It Live.

Konferencijai einant į pabaigą, prieš pat tinklaraščių apdovanojimus, Fabrica atstovas Tadas paskelbė konkurso „Blogofoto“ nugalėtoją – mane :) Tiesa, kai pradėjo sakyti „…laimėjo tinklaraščio www…“ jau maniau, tikrai ne aš, nes www tinklaraščio adrese nenaudoju. Klydau :)

Laimėjau NOKIA N82, kurią jau turėjau galimybę savaitę čiupinėt ir padaryt nuotrauką. Pasirodo su Dovile buvom surinkę vienodai taškų, tad prireikė papildomų dviejų žmonių balsų. Po jų rezultatas vis dar buvo lygus, tad pasikvietė dar vieną žmogų, po kurio sprendimo laimėtoju tapau aš.

Šiaip manau, kad truputį netaktiška buvo šią informaciją atskleist, nes nuo to niekam ne geriau. Va ir Dovilė dabar ant manęs dantį griežia.

Po konferencijos planavome keliauti į Funky Munky, kur vyko oficialus afterparty, bet ten pasirodė per daug triukšminga, o mes norėjome ramiai pabendraut, tai keli iš mūsų atsiskyrė nuo minios ir patraukėm į kinų restoraną.

Konferencijos įspūdžių nuorodas į vieną vietą surinko nežinau.lt, o jei jums to maža, blogeriai.net tikrai rasite daugiau nei pajėgsite perskaityti.

P.S. BLOGin metu įvyko mažytis stebuklas – Džiugas pradėjo naudot Skype! Jo vartotojo vardo neskelbsiu, bet išduosiu, kad jį galima pagaut „oficialiame“ Lietuvos blogerių Skype pokalbių kambaryje.

Gal sudomins?

Lietuviai vairuotojai policijos bijo labiau nei mirties!

Karolis Pocius — Sat, 26 Jan 2008 16:15:42 +0000

Toks įspūdis susidaro važiuojant automagistrale, esant itin prastoms oro sąlygoms, o ypač tamsiu paros metu.

Pastaruoju metu teko nemažai pasivažinėt automagistrale Klaipėda-Kaunas-Vilnius. Kaip žinia, tikros žiemos taip ir nesulaukėm, tad dažniausiai važiuojant arba lydavo arba krisdavo šlapdriba.

Vakar grįžtant iš Kaišiadorių buvo išvis smagu: iki Kauno lijo, už Kauno prasidėjo šlapdriba, ties Kryžkalniu snigo, paskui vėl prasidėjo šlapdriba, o artėjant link Klaipėdos vėl lijo. Važiavau ~100 km/h (šiuo metu galima 110) nes dėl ant kelio susidariusios pliurzės bei balų mašiną šiek tiek nešiojo. Buvo nemažai važiuojančių dar lėčiau, kas tik parodo, kad vairavimo sąlygos tikrai prastos.

Tačiau ne lėčiau važiuojantys mane stebino. Nemažai automobilių (ypač BMW markės arba visureigių) pro mane lėkė kaip pro stovintį. Iš akies spėčiau, kad jie važiavo bent 130 km/h, tačiau tikiu, kad buvo ir važiavusių greičiau. Keista, nes esant geresnėms oro sąlygoms tokių skraidūnų matau kur kas mažiau.

Man atrodo, kad psichologija paprasta: policininkai irgi žmonės (!) todėl pakelėje nestovės ir nešlaps. Reiškia galima skristi.

Negaliu garantuot, kad būtent taip tie vairuotojai galvoja, tačiau taip išeina, kad policijos bijom labiau nei mirties.

Stop „karui“ keliuose :) Nejuokinkit – kas jį sustabdys (su sąlyga, kad toks egzistuoja) jei patys ~~kilpą į galvą~~ galvą į kilpą kišam?

Gal sudomins?

Likimo nuskriaustieji

Karolis Pocius — Sun, 17 Jun 2007 09:00:44 +0000

Lietuvoje neįgalūs žmonės automobiliais važinėja tik prastomis oro sąlygomis. Kaip kitaip paaiškinti fenomeną, kad dažniausiai apytuštės neįgaliųjų automobilių parkavimo vietos prie prekybos centrų, prasidėjus lietui būna užpildytos?

Vakar Klaipėdoje gan stipriai lijo. Turbūt lijo visoje Lietuvoje (nežinau, nežiūrėjau orų prognozės). Nuvažiavęs į “Studlendą” pastebėjau, kad visos neįgaliųjų automobilių parkavimo vietos buvo užimtos. Norėjau tokį vaizdelį įamžint, bet tik man išsitraukus telefoną, kelios mašinos iškart išvažiavo.

Spėjau nufotografuoti tris automobilius, pagal kuriuos sprendžiant, Lietuvoje neįgalieji gyvena gan neblogai – visi automobiliai apynauji.