Žymos archyvas: asmeniniai

Rozumiesz polski?

Paskelbta by

RyanAir
Nuotrauka paimta iš Airliners.net

ĮSPĖJIMAS: šis įrašas itin asmeninio pobūdžio ir velniškai ilgas, tad tikrai nesubalansuotas visiems…

Išsimiegojęs ir apsikuopęs darbus, norėčiau papasakot apie praėjusį savaitgalį Krokuvoje. Tiksliau tai pasakosiu apie kelionę namo, o kiek vėliau tikiuos paruošt foto-reportažą iš kalnų, kai kolegos fotografai Andres ir Justas sutvarkys nuotraukas.

Kelionė namo prasidėjo septintą vakare, kai pajudėjom link Krokuvos oro uosto. Nors skrydis į Edinburgą buvo suplanuotas tik prieš devynias, norėjom nuvykti į oro uostą neskubėdami, kad paskui nereiktų blaškytis. Pirmasis įspėjamasis ženklas buvo tirštas rūkas, bet kurį vos buvo galima matyti kelią. Kolega Andres, kuris mane ir Justą vežė į oro uostą (nes pats gyvena Krokuvoj), ištarė lemtingus žodžius „dar klausimas ar nebus jūsų skrydis atidėtas“.

Atvykę į oro uostą iškart nuėjom pažiūrėt ar viskas gerai. Švieslentėj buvo parašyta, kad vyksta registracija, o kadangi mes buvom prisiregistravę internetu, nukeliavom tiesiai prie apsaugos. Atlikę standartinę procedūrą: nusiimti batus, diržą, laikrodžius, ir t.t. bei atsakę į pasieniečių klausimą „vat ar jū duing in ze ju key“ įsitaisėme laukimo salėje. Čia mus užkalbino vienas belgas, nes pamatė, kad Justas turi apyrankę iš vasarą Belgijoj vykusio muzikinio festivalio (nepamenu pavadinimo).

Apsikeitę keliais sakiniais su tuo belgu, kuris beje dirba ralio inžinierium ir keliauja po visą pasaulį reguliuodamas automobilius skirtingoms komandoms (šiuo metu Škodai), bei užsipirkę gėrimų (nealkoholinių) bei M&M’s, toliau sau laukėm lėktuvo.

Lenkų kalba šiaip nėra pati maloniausia –daug Ž, Š, pš, sč ir panašių garsų — o per garsiakalbį ji skamba itin negražiai. Ypač kai nė velnio nesupranti. Tačiau viena buvo aišku — skrydis atidėtas. Tai supratau ne todėl, kad lenkų kalba turi panašumų su rusų, o iš žmonių reakcijos: visų pirma pasigirdo nepasitenkinimo atodūsis, o tada visi pašoko kažkur lėkt. Po minutėlės žinutė buvo pakartota angliškai: dėl rūko lėktuvas nusileido Katowice oro uoste, kur visi draugiškai ir keliausim oro uosto autobusais, po to kai keleiviai, kurie pridavė bagažą, jį atsiims ir susirinks prie pagrindinių oro uosto durų.

Čia aišku pirmas KPŠ? — kodėl mes turim kažkur eiti, kažką daryti, jei jau praėjom apsaugą, pridavėm daiktus ir t.t. Taigi patys galėjo pakraut daiktus į autobusus, oro uosto teritorijoj mus į juos susodint, ir nuvežt tiesiai prie lėktuvo kitam oro uoste. Ne, ne viskas taip paprasta.

Visų pirma tai iš laukimo salės (prieš tai patikrinę įlaipinimo dokumentus) mus du kelis metrus pavežė iki atvykimo salės, tada gerą pusvalandį +6 laipsnių temperatūroj (aišku geriau nei -6) laukėm autobuso, tada dar gerą pusvalandį grūdomės į tris atvažiavusius autobusus, galiausiai dar kartą buvo sutikrinti įlaipinimo dokumentai ir, 10 minučių po to kai jau turėjom būt pakilę (t.y. 21:00), pajudėjom link Katowice.

Autobuse įsitaisėm gale su keliais škotais ir vienu antros kartos lenku, gyvenančių Glasgow ir turinčiu britų bei kanadiečių pilietybes. Andrew (toks piliečio vardas) išsitraukė butelį Zubrovkos ir mielai pasiūlė pasidalint su likusia galiorka, kad rūkas akių netemdytų, kaip sakant. Važiuot iškart pasidarė šilčiau ir linksmiau :)

Apie apsikeistas istorijas ir visokias įdomybes turbūt galima atskirą įrašą susukt (ko aš nedarysiu), bet kelelis neprailgo ir po valandos atvykom į Katowice, kur… (atspėjot!) buvo pakilęs rūkas. Tiesa, čia rūkas buvo kur kas silpnesnis ir skrydžiams netrukdė.

KPŠ #2 — visiems keleiviams reikia iš naujo prisiregistruoti ir praeiti apsaugą. Juk pakeliui kas nors galėjo įduoti kilogramą kokaino ar kokią kišeninę bazuką.

Va čia ir prasidėjo smagumynai. Visų pirma, tai muitininkams akivaizdžiai kažkas buvo į šiknas sulindę, nes jie visi iki vieno (neperdedu) buvo pikti ir su kiekvienu keleiviu elgėsi kaip su visuomenės priešu. Vienas vyresnio amžiaus škotas buvo aprėktas, nes užmynė ant raudonos linijos. Iš kolegos Justo vos neatėmė trikojo, mat tai pavojingas objektas, kurio neštis į lėktuvą nevalia. Man kliuvo už tai, kad pamiršau iš kuprinės išsiimti gėrimą, kuri beje pirkau Krokuvos oro uosto duty free! Kai prieš man išmetant gėrimą Justas dar bandė atsigerti, jus buvo aprėktas piktos rujojančios tundros neelektrifikuotos muitininkės „vat ar jū duing? srou it aut! zis is not restaurant for jū…“ Beje, kai kurie keleiviai turėjo išmesti pilnus, neatsidarytus alkoholio butelius, kuriuos pirko Krokuvos oro uoste. Pavyko tik tiems, kas turėjo lagaminus ir galėjo alkoholį atiduot į bagažą.

Galų gale, praėję piktų muitininkų išbandymą, įsitaisėm laukimo salėj. Atrodytų jau tiek laiko vėluojant, galėtų leist tiesiai į lėktuvą, bet kur tau — numatomas išskridimo laikas 23:15. Išskridom tik prieš vidurnaktį, nes žlobės stiuardesės sugebėjo apsiskaičiuot kiek lėktuve yra keleivių ir manė, kad kažką palikom.

Kaip ir visada, RyanAir lėktuvuose nuo įlipimo iki išlipimo, tau vis bandoma kažką parduot. Tuojau pat buvo išdalinti meniu, o už poros minučių jau skelbė, kad karšto maisto neturi, o yra tik gėrimai, čiupa-čiups ir M&M’s, Matyt laukdami iš Krokuvos atvykstančių keleivių, lėktuvo įgula patys viską suvalgė.

Nors per garsiakalbį buvo skelbiama, kad skrydžio laiką bandys sumažint iki 2,5 valandos, realiai skridom tiek kiek priklauso ir Edinburge nusileidom prieš dvi vietos laiku. Tačiau margumynai tuo nesibaigė.

Kol praėjom muitinę ir susidarom Andrew (jis važiavo kartu, nes pirmas autobusas į Glasgow tik šeštą ryto), praleidom autobusą į miestą, tad teko dar pusvalandį laukt oro uoste. Sulaukę kito autobuso, įsirioglinom vidun ir aš norėjau sėst pirmoj pasitaikiusioj vietoj, bes Justas pasiūlė keliaut į galą. Gerai, nes sutikau…

Pavažiavus kelis kilometrus nuo oro uosto, neatlaikė prieš mus sėdėjusio vyriškio skrandis ir jis taip smagiai per keturias eiles „dėjo šliauką“. Kliuvo visiems, kas sėdėjo prieš jį, o taip pat autobuso stiklams, kėdėms, grindims, ir t.t. Vienas keleivių nubėgo pasiskųst vairuotojui, o šis sustabdė autobusą ir išprašė nelaimėlį lauk, nors žmogui bloga tikrai ne nuo alkoholio buvo. Taip ir liko vargšelis stovėt kažkur tarp miesto ir oro uosto…

Kitoj stotelėj įlipo pora girtų škotų, kurie pasirodė labai jau norintys bendraut. Vienas jų, sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, man priminė, kad „your footbal team is shite„. Šiaip nesu sporto aistruolis, bet vieną dalyką tikrai žinojau — turbūt vienintelė tarptautinė komanda, kuriai mes kada nors „pakrovėm“ buvo škotai, tad aš mielai tai priminiau naujam savo bičiuliui. Jo atsakymas buvo, kad tai prilygsta spyriui į kiaušius, dėl ko aš buvau itin laimingas :)

Čia nuotykiai lyg ir baigias, na neskaitant to, kad vietoj 6:00, žadintuvas suveikė 5:00, o 7:00 išvažiavęs į Carlisle, devintą jau buvau darbe ir visą dieną sėdėjau apmirusiom smegenim.

Iš tiesų tai man tokie nuotykiai visai patinka. Kelionės kaip ši įsimena ilgam, suteikia galimybę riebiai nusikeikt visai ne be priežasties, be to, žmonės vienijasi tokiu metu, tad sutinki tikrai įdomių piliečių ir įvairiausio plauko keistuolių.

Štai ir parašiau. Jei niekas nesivargins perskaityt šios mėsmalės, tai bent jau turėsiu šio smagaus nesusipratimo rašytinį priminimą.

Tegyvuoja nemirtingas Rytų Europos svetingumas!

Kur dingo mano plaukai?

Paskelbta by

Šukuosena

Naujos šukuosenos aptarimas — turbūt paskutinė tinklaraščio suasmeninimo stadija. Nuoširdžiai prašau tų, kam neįdomu, tiesiog praleist šį įrašą. Turiu parašyt tai, ką susiruošiau parašyt, nes truputį atsibodo kiekvienam asmeniškai į tą patį klausimą atsakinėt… „O kodėl nusikirpai?“

Nors man ir patinka ilgi plaukai, nusikirpau, nes ilgiems plaukams reikia priežiūros. Aš tikrai ne iš tų žmonių, kurie turi laiko (ir noro) kažką ant tų plaukų tepti, plautis juos penkiais skirtingais šampūnais, kondicionieriais, ir t.t. Be to, trumpi plaukai turi savų privalumų:

  • reikia mažiau šampūno;
  • jie greičiau išdžiūva;
  • nereikia išsimaudžius rinkti plaukų iš vonios :)

Taigi, jokios konspiracijos čia nėra — nusikirpau, nes atsibodo. Galų gale plaukai — ne galūnės, prireikus galima atsiauginti.

Atostogų keliai ir klystkeliai

Paskelbta by

Bobsled
Invisible bobsled — I haz it!

Šiuo įrašu reanimuosiu visiškai apmirusią kategoriją „Asmeniniai“, tad jei jums neįdomu kur aš buvau ir ką veikiau per savo atostogas Lietuvoje, galit drąsiai šį įrašą praleist.

Vis dar čia? Gerai, važiuojam…

Taigi, vasario 6 – 17 dienomis buvau trumpam pabėgęs iš salos į tėvynę. Tiesa, pirma nusigavau pas braliukus ir ten kiurksojau tris dienas, viską kruopščiai dokumentuodamas.

Kelias į tėvynę ne rožėm klotas buvo — teko penkias valandas kęsti autobuse Ryga-Klaipėda. Pasiekęs tikslą buvau „pašertas“ tėvo bulvių koše, kurios buvau baisiai išsiilgęs ir užsiprašęs iš anksto, bei pagirdytas kavute iš tėvų naujai įsigyto aparato.

Pirmadienis, vasario 9, buvo „medicininio“ turizmo diena — ortodontė, dantistas, okulistė, kirpėja (na čia ne visai medicina) — viską turėjau iškęst per vieną dieną, o galiausiai dar ir mielai būt išvadintas ubagu :)

Antradienį-trečiadienį susibėgau su kolegom iš e!motion bei susitikau su keliais draugais, kurių ne taip jau daug Klaipėdoje likę. Dauguma arba sostinėj arba užsienyje. Truputį pakraupau dėl lietuviškų kainų — maistas kainuoja tiek pat kiek Anglijoje, drabužiai ir elektronika dar brangiau, o algos tai mažesnės. Baisu. Nors kai Anglijoje PVM mažinamas, o Lietuvoje didinamas, tai nieko kito negali ir tikėtis.

Ketvirtadienį lėkėm sostinėn ir be didesnių ceremonijų tiesiai į Androidmanija susitikimą. Buvo mūsų tik trys, bet juk svarbu ne kiekis. Tiesą sakant, beveik džiaugiausi, kad neprisirinko žmonių, kurie su Androidmanija nieko bendro neturi ir tik norėjo pačiupinėt HTC Dream. Užtat turėjom laiko aptarti tolimesnį Androidmanijos likimą, bendruomenės plėtrą, programavimo užmojus ir kitus nebūtinai su Android susijusius dalykus.

Vakare laukė susitikimas, kuriam jau seniai buvo laikas — su vienutokiu kolega ėjom užkąst. Pokalbių temų spektrui aptarti turbūt reiktų atskiro įrašo, o gal ir dviejų, bet morališkai naudingiausias pasirodė pašnekesys apie komentarus, komentatorius, bei jų kultūrą. Iš tiesų gera sužinot, kad esi ne vienas ir kad kiti tinklaraščių autoriai susiduria su panašiom problemom. Ne, čia ne lietuviška natūra, kad kitam blogai, tai man gerai. Tiesiog išsikalbėjus ir net neatradus realaus sprendimo atsiranda motyvacija tęsti.

Nakvojom pas draugę kažkur prie Dvarčionių. Kalbant apie miegą, tai beveik visą laiką kol buvom Lietuvoje vidutiniškai turbūt miegojom po 6 valandas per naktį. Kai kam tai, galbūt, atrodo normalu, bet man reikia 9, kad jausčiaus žmogum. Tiesa, dėl miego trūkumo nenužmogėjau — kai neišsimiegi savo valia, o kasdien keliesi žinodamas, kad nuveiksi kažką smagaus, efektas visai kitas nei keltis į darbą pamiegojus 6 valandas (kaip kad yra dabar, kai rašau šį įrašą).

Penktadienį smagumynai tęsėsi. Iš pat ryto lakiausi HOSTEX’e, su kurio darbuotojais susibendravau BarCamp’e. Dėl suprantamų priežasčių, smulkiai savo vizito nupasakot negaliu, bet pasakysiu viena — įspūdinga. Duomenys HOSTEX’o tikrai yra saugūs. Kas kam neaišku? :)

Po HOSTEX’o, kartu su viena drauge skaniai suvalgėm ledų Soprano ledainėj ir aš išlėkiau atlikinėti pareigos giminei — sėdėjimas prie stalo, pašnekesiai, žmonos pusbrolio namo apžiūros ir t.t. ir pan. Susiradau ir naują draugą, kuris mėgsta daryti kaku ant galvos. Gerai, kad man to pavyko išvengti.

Papūga
Šioje nuotraukoje reikia žiūrėti į papūga ant mano galvos, o ne į mano n-gubą pagurklį ;)

Vakare dar susitikau su enc, o jis mielai pademonstravo savo tarantulų nuotraukas mano žmonai, tik jineliko labai jais sužavėta.

Šeštadienį laukė kelelis namo (t.y. į Klaipėdą) ir dar keli susitikimai. Šiaip jau mano visos dienos buvo padalintos į dviejų valandų „slot’us“ — pora valandų su tuo žmogum, pora su kitu, dar kelios su šeima, vėl su draugais, giminės, močiutės/seneliai ir t.t. Sekmadienį tas pats + vakare smagiai pasisėdėjom su tekila ir Settlers Of Catan.

Pirmadienis, paskutinė diena prieš išvažiuojant, buvo viena smagiausių. Dieną važiavom pasikepti dešrelių bei čiuožinėti nuo kalniuko prie Eketės užtvankos. Vakare su žmona sudalyvavom Studija10 fotosesijoje, kurios rezultatais tikiuosi pasidalint kai tik fotografas Andres nufotošopins visus mano riebalus :)

Antradienį visą dieną praleidom kelyje: Klaipėda -> Riga -> Dublin -> Newcastle -> Carlisle. Dublino oro uoste teko prakiurksot ilgiausiai. Galėjom važiuot į miestą, bet nebuvo nei noro, nei sveikatos, nei pinigų. O dar kaip tyčia Ryanair lėktuvas vėlavo išskrist, nes negalėjo nusileist.

Nuo trečiadienio iki pirmadienio bandžiau atsigauti, perskaityti ir atrašyti meilus, susidėlioti darbų sąrašą, perskaityt susikaupusias naujienas ir pan. Dabar jau jaučiuos „back on track“, taip kad kentėsit nuo manęs ir toliau ;)

Beje, jei kam įdomu, tai nuotraukos mano galerijoje pasirodys kiek vėliau — šis darbas šiuo metu ne pirmo svarbumo.

O dabar pakelkit ranką, kas perskaitėt viską iki galo :) Taip ir maniau…

Kam mainyti, jei gali tiesiog atiduoti? [Freecycle]

Paskelbta by

Freecycle
Pasirodžius mainyk.lt projektui iškart atsirado klausiančių „O kas, jei aš tiesiog noriu daiktą atiduot?“ Prisipažinsiu — nelabai žinau kaip sekasi mainyk.lt ir ar jie tą klausimą išsprendė, užtat visai atsitiktinai sužinojau apie kitą projektą, kuris pagrįstas ne mainais, o tiesiog daiktų atidavimu — freecycle.

Freecycle tinklo tikslas paprastas (ir iš dalies panašus į mainyk.lt) — skatinti žmones toliau naudoti vis dar veikiančius daiktus ir kuo mažiau mesti lauk.

Freecycle grupių yra visame pasaulyje (įskaitant tris didžiausius Lietuvos miestus). Jos veikia el. pašto naujienų grupių principu. Vienas narys parašo [SIŪLAU] Daiktą, tada susidomėję asmenys jam atrašo. Iš jų žmogus išsirenka vieną, kuriam nori atiduoti daiktą — dažniausiai tai būna pirmas parašęs, bet gali būti ir tas, kuris greičiausiai gali pasiimti. Kai daiktas jau pas naują šeimininką, jis parašo į grupę [GAVAU] Daiktas. Gan paprasta ir tikrai efektyvu.

Grupės yra lokalizuotos pagal miestus, o daiktus dažniausiai reikia pasiimti pačiam ir kuo greičiau. Niekas nenori užsiimti siuntinėjimu, o betkokie piniginiai apsikeitimai prieštarauja tinklo taisyklėms.

Žinoma, dauguma jūsų turbūt dabar galvoja „Turbūt tos grupės pilnos šlamšto — kas norės atiduoti gerą daiktą“. Taip, šlamšto tarp norimų atiduoti daiktų tikrai pasitaiko, tačiau yra ir labai gerų dalykų. Pavyzdžiui jau kelis kartus teko matyti, kad žmonės atiduoda traukinio bilietus į Londoną, kurie šiaip kainuoja nuo 30 svarų. Taip yra todėl, kad čia negalima keisti bilietų, nupirktų su nuolaida, o jei žmogus negali pats važiuoti, tai lieka tik atiduoti bilietą arba jį išmesti.

Mes su žmona jau taip pat pasinaudojom vietine freecycle grupe ir susiradom lygintuvą bei lyginimo lentą, o draugams (kurie nesinaudoja freecycle) paėmėm visiškai gerai atrodančią ir puikiai veikiančią indaplovę. Vakar dar bandžiau prigriebt kalnų dviratį, bet truputį per vėlai pamačiau ir jis jau buvo atiduotas.

Galų gale freecycle nieko nekainuoja — tad galite išbandyti ir pranešti savo įspūdžius. Man ir pačiam būtų įdomu sužinoti kaip tai veikia Lietuvoje.

Blogeris ir Anglijoje blogeris…

Paskelbta by

Lake District

Nuotraukoje Lake District – nuostabus gamtos kampelis vos už valandos kelio nuo Carlisle | Paimta iš visitLiverpool.com

Skubu nuraminti ištikimus šio tinklaraščio skaitytojus: nors ir išsikrausčiau gyventi į Angliją, aš tikrai nežadu apleisti šio tinklaraščio ir prisijungti prie krūvos žinomų tinklaraštininkų, kurie neaiškiomis aplinkybėmis dingo iš eterio.

Kolegė iš Labas.blog minėjo, kad:

<…> pradžioj [įrašai] bus apie atskirus karšto ir šalto vandens čiaupus, bet vėliau priprasite <…>

Iš dalies tokias prognozes įraše, kurio 90% galėčiau čia nukopijuoti ir paskelbti kaip savo įspūdžius, patvirtino Arvydas.

Tačiau norėčiau nuo savęs dar paminėti kelis dalykus iš serijos „UK vs LT“:

* Lietuvoje kur kas geresnė interneto ryšio sparta, kokybė, ir kaina. Čia daugiau 8 mbps (teorinės) spartos niekas neduoda. Realiai maksimumas, kurį galima išspausti yra ~4460 kbps. Man pasisekė, kad regionas, kuriame apsistojau, yra trečias pagal galima spartą visoje JK [šaltinis]. Taip pat nemažai interneto planų yra riboti (galima parsisiųsti tik tam tikrą kiekį duomenų), o neriboti planai kainuoja gerokai brangiau. Visiems be išimties planams taikoma sąžiningo naudojimo politika, tad jei siųsitės informaciją dideliais kiekiais piko metu (18:00 – 23:00) jums tiesiog bus apribotas greitis.

* Automobilių eismas kita gatvės puse visiškai netrikdo. Tiesa, eidamas per gatvę visvien pirma į kairę pasižiūriu, bet sėdint automobilyje visiškai nekeista, kad žiedu važiuojama pagal laikrodžio rodyklę.

* Mums pasisekė – name visi vandens čiaupai 2in1, t.y. karšto ir vandens čiaupai neatskirti, kaip daugelyje namų. Tiesa, nors ir iš vieno čiaupo, vanduo bėga dviem atskirom srovelėm: karštas ir šaltas, taigi jis vistiek nemaišomas :)

* Kur kas labiau nustebino, kad beveik visuose namuose, kuriuose teko būti, vonioje šviesa (ir dažniausiai ventiliatorius) įsijungia patraukus už virvutės. Taip pat tualetų nuleidimo mechanizmas kažkoks keistas – paspaudus per silpnai nebėga, paspaudus per stipriai irgi nebėga :) Reikia priprasti…

* Gezai yra universalus reiškinys! Tiesą sakant, „berniukų“ Carlisle turbūt daugiau nei Klaipėdoje. Kažkoks nepaaiškinamas žmonių potraukis treningams – jais „puošiasi“ tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės.

* Inkasatoriai čia dėvi ne tik neperšaunamas liemenes, bet ir šalmus, su kuriais atrodo kaip ufonautai.

* Lietuvoje gyvenimas prasideda po penkių, kai baigiasi darbas. Čia atvirkščiai – visą darbo dieną gatvėse pilna žmonių, o po penkių visi dingsta. Tiesa, turbūt vakare vėl miestas atsigauna – kol kas to pasakyt negaliu, nes vakare dar po miestą nesibasčiau.

Skirtingai nei Arvydui, man teko susidurti su Anglijos biurokratija, kuri nė kiek nenusileidžia lietuviškąjai. Visi imigrantai iš naujai priimtų ES šalių privalo registruotis specialioje programoje, už kurią tenka pakloti 90 svarų. Registruotis reikia kaskart pakeitus darbą. Jei metus išdirbate be 30 dienų pertraukos, registruotis nebereikia.

Taip pat kiekvienas legaliai dirbantis atykėlis turi gauti nacionalinio draudimo numerį (kaip pas mus SoDra). Užsiregistravau vakar, tai pirmadienį dar teks eiti į interviu kur turėsiu parodyt, kad tikrai dirbu, kad turiu kur gyvent, ir turbūt, kad šiaip nesu barsukas :)

Tiesa, dirbti dar nepradėjau, nes pasirodo, kad universiteto personalo skyrius yra kitam mieste (Lankasteryje) tad negalėjau visų dokumentų pristatyti tiesiai į rankas. Išsiunčiau juos paštu, dabar laukiu kol kas nors teiksis su manim susisiekti ir pasakyti kada dirbti. O kol kas pateikiau paraišką dar vienam darbui universitete.

Tiek štai ir tų asmeniškumų – jei kas domina, būtinai klauskite komentaruose.

Kadangi jau turiu kur pasidėti galvą ir kompiuterį, o bevielį tinklą sėkmingai „skolinuosi“ iš kaimynų, planuoju po truputį grįžti į nusistovėjusią rašymo rutiną.