Žymos archyvas: MTB

Rockhopper’io gyvenimas ir mirtis

Paskelbta by

Nissan Qashqai
Taip atrodė kolegos Nissan Qashqai po „bučinio“ su mano dviračiu ir kitu automobiliu.

Dar visai neseniai gyriausi savo nauju žaislu, o šiandien jis jau komoj – nepataisomai sulankstyta galinė dviračio šakė. Būtų beveik smagiau papasakot kokią susper istoriją apie tai, kaip sulaužiau dviratį leisdamasis nuo kalno ar panašiai, bet iš tiesų viskas buvo kur kas paprasčiau.

Gražų britiškos vasaros sekmadienio rytą, sutartoje vietoje susitikome su Jackrabbitt vyrukais sekmadieniniam pasivažinėjimui. Kadangi mūsų buvo vos šeši, nusprendėm, kad nėra ko trenktis trim automobiliais, tad sulipome į du. Mano ir vieno kolegos dviratis „įsitaisė“ ant jo Nissan Quashkai prikabinto laikiklio. Nusiteikę geram pasivažinėjimui pajudėjom lauk iš aikštelės. Deja, toli nenuvažiavom, nes nepastebėjęs, kad pirmoji mašina dar nevažiuoja, o sustojo už mūsų, vairuojantis kolega atbuliniu rėžėsi į ją, suspausdamas mūsų abiejų dviračius tarp automobilių.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad daugiausia žalos patyrė automobilis (žr. nuotrauką), o dviračiams nieko nenutiko. Kadangi dviračių laikiklis kiek nusisuko, nusprendėm nuimt dviračius ir jį pritvirtinti iš naujo. Tik dėdamas dviratį atgal, pastebėjau, kad galinė šakė rimtai perlenkta per pusę. Deja, kuo mandresnis dviratis, tuo sudėtingesnis remontas, o kalnų dviračių rėmų, skirtingai nei kokio sovietinio „Ereliuko“ su plaktuku neištiesinsi.

Į paniką nepuolėm, nuvažiavom pasiimt mano senojo dviračio ir patraukėm į trasą. Tik pakeliui kažkaip pradėjau susivokt kas nutiko ir, kad dabar metus galėsiu išsimokinėt už metalo krūvą. Dviračio nebuvau apdraudęs, tad dabar vienintelė viltis yra vairavusio kolegos automobilio draudimas — priklausomai nuo jo tipo, gali būti, kad automatiškai apdrausti ir prie automobilio prikabinti objektai, įskaitant mano dviratį.

Jei nepavyks išsiaiškint su automobilio draudimu, gali būti, kad nuostolius padengs namų draudimas (ang. content insurance), tik aišku teks pameluot (arba kitaip – tariant, nuslėpt tiesą), kad dviratis ne kolegos, o vistik mano. Kol kas kitų variantų neaptarinėjom, bet manau, kad ant ledo neliksiu ir, reikalui esant, kaip nors susitarsim dėl kompensacijos už naują dviračio rėmą, kuris gali kainuot iki 400 svarų.

Išvis ši diena kažkokia velnio nešta ir pamesta. Ne tik iš pat ryto „apturėjom tokį malonumą“, bet dar ir važinėjant sugebėjau sulankstyt vieną senojo dviračio žvaigždę, o kolega visiškai nulaužė savo dviračio galinį pavarų perjungėją. Maža to, grįžus į aikštelę, paukščiai buvo palikę gražią dovaną ant mano vakar švariai nuplauto automobilio.

Bird shit

Beje, sulamdyto dviračio nuotraukos negaliu idėt, nes pamiršau jį nufotografuot, o dabar jis „ilsisi“ draugo garaže.

Pradedam iš pradžių: Specialized Rockhopper SL Pro (2010) Newcastleton trasoje

Paskelbta by

Specialized Rockhopper SL Pro 2010

Šiandien pirmą kartą rimtai išbandžiau savo naują žaislą — Specialized Rockhopper SL Pro (2010). Iki šiol buvau spėjęs tik paminkyt pedalus mieste, tačiau šis dviratis tikrai ne susisiekimui skirtas.

Kadangi dauguma jackrabbitt vyrukų buvo užsiėmę savais reikalais, nusprendžiau važiuot vienas. O kur geriau pirmą kartą išbandyt naują dviratį, jei ne trasoje, kurioje „praradau nekaltybę“ — Newcastleton.

Pastarąsias dvi dienas oras Anglijoje buvo nuostabus. Šiandien taip pat įšilo iki 20+, kas čia yra gan retas reiškinys. Gražią saulėtą dieną rajoniniais keliukais spaudžiant link trasos laikas visai neprailgo.

Atvykęs automobilių stovėjimo aikštelėje radau tik vieną moksleivių grupę. Keista, matyt anglams per karšta ir jie sulindo maudytis.

Užkilęs ant kalno, kur prasideda trasa, radau budintį greitosios pagalbos ekipažą. Pasirodo Newcastleton trasoje vyko 24 valandų varžybos. Tiesa, jos ėjo į pabaigą ir buvo laukiama paskutinio dalyvio, tad aš nevaržomas galėjau važiuoti drąsiai, žinodamas, kad moksleiviai liko už manęs, tad, jei išsitėkšiu, anksčiau ar vėliau ras.

Pradėjęs važiuot, turėjau porą kartų sustot pasitaisyt sėdynę, nes šio dviračio rėmas yra dviem dydžiais mažesnis nei ankstesniojo, tad ne taip nusistačius sėdynę, gaunas kiek keistas sėdėjimo kampas. Mažesnį rėmą nusipirkau pusiau netyčia, pusiau specialiai. Tai, kad užsisakiau 21″ rėmą vietoj 23″, supratau tik kai jau dviratis buvo paruoštas, tačiau kolegos dviratininkai patikino, kad kalnuose mažesnis rėmas yra geriau, jei tik, žinoma, nesukelia nepatogumų. Manau, kad naudojant dviratį susisiekimui, ilgainiui su mažesniu rėmu būtų tikrai nepatogu, tačiau kalnuose tai suteikia dviračiui manevringumo, sumažina tikimybę pasikabinti pautais ant rėmo ir natūraliai padaro dviratį lengvesnį.

Skirtumas tarp naujo dviračio ir senojo GIANT Rainier — kaip diena ir naktis. Nekalbu tik apie kainą, bet būtent ji įtakoja detalių kokybę ir bendro potyrio gerumą. Nežinau ar dėl to, kad naujas dviratis, ar išties pavarų perjungimo sistema daug jautresnė. Taip pat supratau koks didelis skirtumas tarp spyruoklinių ir oro amortizatorių. Neskaitant to, kad oro amortizatoriai važiuojant „dūsauja“, net ir važiuojant per didesnes duobes, nesijaučia jokios atatrankos.

O duobių buvo ir tikrai nemažai. Matyt Newcastleton’e šiemet dar nespėjo apsilankyt „trasos fėjos“ (taip vadinami trasas tvarkantys žmonės). Teko važiuot atsargiai, nes primiršęs trasą bijojau rimtai išsitėkšt, ypač dėl to, kad važiavau vienas.

Šiandien taip pat pirmą kartą įrašinėjau maršrutą su RunKeeper programa savo naujame Nexus One telefone. Patiko tai, kad RunKeeper turi neblogą web sąsają, kurioje renka informaciją apie skirtingus bėgimo, važiavimo, ėjimo ir t.t. maršrutus, tačiau pasigedau galimybės automatiškai sustabdyt įrašinėjimą kai nejudi arba tiesiog skaičiuoti judėjimo ir stovėjimo laiką atskirai, kaip tai daro My Trackcs.

P.S. bonus video kaip Jorūnė (mano žmona) testuoja mano naują dviratį.

Kaip aš veidu Škotijos žemę ariau

Paskelbta by

KruvinanosisVieni sekmadieniais religingai eina į bažnyčią, kiti gi traukia į kalnus mint pedalų ar miklint kojų. Vakar ir mes su Jackrabbitt vyrukais traukėm į Škotiją, vieną iš 7stanes trasų — Innerleithen XC.

Kelelis tolimas — trasa netoli Edinburgo, tad tarėmės išvažiuot devintą. Tačiau aš ne taip perskaičiau žinutę, tad sutartoj vietoj pasirodžiau tik dešimtą, dėl ko nė kiek nesigailiu, nes vyrukai remontavo vieno kolegos dviratį. Darbus baigė tik pusę vienuolikos, tad ir taip teko bimbinėti gerą pusvalandį.

Susikrovę dviračius į tris automobilius, pajudėjom link Škotijos. Kelias neprailgo, nes beveik visą laiką pražaidžiau su savo nauju pirkiniu — HTC Desire, apie kurį parašysiu atskirai. Kiek nustebau, kad ryšys nedingo net važiuojant per kalnus, o vietomis visiškuose laukuose telefonas sėkmingai pagaudavo 3G ryšį, kurio pasigendu netgi savo darbo kabinete, kuris, aišku, yra mieste.

Beveik visą kelią lynojo, tad manėm, kad gausim gerą dozę purvo. Tačiau atvykus į trasą pradėjo šviest saulė ir tik tarpais iš pavienių debesėlių iškrisdavo vienas-kitas lašas lietaus.

Trasa ne iš lengvųjų — daugiau nei pusę jos sudaro mynimas į viršų, o nusileidimas yra gan techniškas ir reikalauja įgūdžių. Aišku, jei būčiau skaitęs trasos pradžioje pakabintus įspėjimus, gal dabar nesėdėčiau sutinusiu veidu, bet negi apsisuksi sukoręs tokį kelią.

Užtrukom geras dvi valandas kol užsikabarojom į viršų. Pailsėję ir užkandę pasiruošėm smagiam nusileidimui. Vienas mūsiškis turėjo prie šalmo montuojamą kamerą ir siūlė man mane pafilmuot, bet aš atsisakiau, manydamas, kad nelabai turiu ką parodyt. Gaila, nes būtų vaizdelis tikrai neblogas užfiksuotas :)

Tai kaipgi po velnių aš nusibalnojau tą nosį? Norėčiau papasakot kokią nors istoriją kaip suklydau darydamas 360 ore ar kažką panašaus, bet iš tiesų viskas buvo kur kas paprasčiau ir kvailiau. Tik pradėjęs nusileidimą ir išvystęs nemažą greitį, tiesiojoje pedalu kliudžiau šalikelėje gulintį akmenį ir gražiausiai skridau per vairą, nusileisdamas veidu į žvyrą. Gerai, kad bent jau buvau su šalmu, nes pirmiausia į žemę trenkiausi juo — jei nebūčiau turėjęs šalmo, prie sužalojimų dabar galėčiau pridėti ir praskeltą kaktą.

Prisipažinsiu — tie mano sužalojimai ne tokie jau baisūs. Nuplovęs kraują, tiesiog atrodžiau kaip susibraižęs veidą. Tačiau vakarop sutrenkimai pradėjo tinti ir dabar atrodau kaip benamis po muštynių. Tiesa, daugiau savo „gražaus veidelio“ nuotraukų nedėsiu — užteks to, kad šią užsidėjau kaip profilio nuotrauką. Bent laikinai bus man priminimas kaip važinėti nereikia.

Beje, jei manot, kad šis įvykis atbaidė mane nuo važinėjimo — klystate. Visų pirma tai kraujuotu veidu sėkmingai užbaigiau trasą, pakeliui gąsdindamas kitus dviratininkus, o antra, kitą sekmadienį ir vėl religingai trauksiu į kalnus.

Jei žmona leis… :)

Aš, dviratis, ir kalnai

Paskelbta by

Batai
Mano prabangūs „inkaro“ batai, pirkti Primark’e (vietinėje „papigūškėje“) už 4 svarus

Nors prieš kelis mėnesius skelbiau, kad dviračių sezonas uždaromas nebus, atšalus orams ir „užpuolus“ žiemos šventėms, o vėliau ir kelionei į BarCamp bei aplankyt tėvynės, kurį laiką dviračiu beveik nevažinėjau. Todėl praėjusio savaitgalio važiavimą pats titulavau sezono atidarymu, nors šiemet jau anksčiau teko važiuot. Galbūt šis važiavimas buvo išskirtinis, nes kitą dieną važiavau ir vėl, lygiai taip, kaip vos pradėjęs savo „kalnų dviratizmo karjerą“.

Taigi, kaip jau apsiskelbiau twitter’yje, sekmadienį su Jackrabbitt vyrukais išsiruošėm į Kiroughtree trasą, kurioje man asmeniškai dar nebuvo tekę važiuoti. Pasirinkome raudoną maršrutą, pavadintą The Twister. Pasirodo tie pavadinimai ne iš piršto laužti, trasoje galima išsisukti ir nusisukti ką tik nori.

Puikus staigių nusileidimų, uolų, ir skardžių derinys suteikia nepakartojamą jausmą kai suvoki, kad padaręs menkiausią klaidą geriausiu atveju savo važiavimą baigsi ligoninėje, blogiausiu… na, jūs patys žinot. Aišku, poros savaičių senumo naujiena, kad dviratininkas iš vienos 7 Stanes trasų buvo išgabentas medikų malūnsparniu, taip pat prisidėjo prie bendro adrenalino antplūdžio. Psichai =]

Šį kartą taip pat įrašinėjau važiavimo maršrutą savo G1 telefone naudodamas My Tracks programą. Gaila, kad toms vietovėms, kuriose įsikūrusios trasos, nėra itin detalių žemėlapių.

Kirroughtree statistika
Paspauskite paveiksliuką, norėdami jį padidinti

Turbūt iškart atkreipėt dėmesį į maksimalų bei vidutinį greitį ir bendrą vs važiavimo laiką. Prisipažinsiu, kad pats nustebau jog vidutinis greitis toks mažas. Nors geriau pagalvojus, dideliems greičiams yra lenktynių trasos — važinėjant kalnuose svarbiau techniškumas nei greitis.

Na, o dėl stovėjimo laiko, tai taip jau yra, kai važinėjama didelėmis grupėmis — dažnai stojam vieni kitų palaukt ir pan. Šį kartą taip pat turėjome kelis naujokus. Vienas jų, panašiai kaip ir aš, važinėja kasdieniais drabužiais ir paprastu kalnų dviračiu (lyginant su brangia kitų vyrukų įranga). Gera turėti tokį kolegą ir nesijausti visišku ančiasnapiu minioje =]

Reiks būtinai grįžti į Kirroughtree trasą ir pažiūrėt per kiek laiko galima ja pravažiuoti per daug nestovinėjant.

Pirmadienį po nesėkmingo darbo interviu, nusprendžiau, kad reikia truputį nuleisti garą, tad įsimečiau dviratį į automobilį ir patraukiau ten, kur praradau savo „nekaltybę“ — į Newcastleton trasą.

Vienam važiuoti ir smagu, ir baugu. Smagu, nes nuo nieko nepriklausai, mini savais tempais, paskendęs savo mintyse. Tačiau iš kitos pusės, jei kas nutiktų, būtų gan liūdna vienam vidury miškingų kalnų kukuot.

Kirroughtree statistika
Paspauskite paveiksliuką, norėdami jį padidinti

Važinėdamas vienas taip pat supratau, kad tai nuostabi terapinė priemonė — tikrai padeda šūdą iš galvos iškratyt. Na, dar truputį užsipumpavau adrenalino pakeliui namo spausdamas akseleratorių kalnų keliukais. Užtat visi biesai išgaravo ir vakare jau į žmogų panašus buvau. Reiks matyt taip dažniau…

O kol kas reiks luktelt kitų pasivažinėjimų, nes šį savaitgalį turėsiu svečių. Tiksliau tai vieną viešnią.

Sugrįžimas į trasą [Whinlatter]

Paskelbta by

Whinlatter
Nuotrauka vogta iš Singletrack.com

Po mėnesį trukusio „svečių sezono“, vakar vėl grįžau į trasą. Šį kartą važiavimui buvo pasirinkta Whinlatter miško raudona trasa, kuri, skirtingai nei dauguma anksčiau lankytų trasų, yra pietuose nuo Carlisle — vadinamajame Lake Disctrick, netoli Keswick miestelio.

Ryte prigriebiau lenkiuką Jacek, kuris vietinių vadinamas tiesiog Jack, ir patraukėm į susitikimo vietą. Deja šį kartą mūsų susirinko vos keturi. Oficiali priežastis — žiema. Tačiau, kai ta „žiema“ pasireiškia tik +5 laipsnių temperatūra ir lengvu lietučiu, labiau tikėtina priežastis yra tinginystė.

Nors aš optimistiškai galvojau, kad vis dar esu geros formos, tai man nė kiek nepadėjo ir per pirmas penkias važiavimo minutes supratau, kad bus sunki diena. Trasa prasideda keliais smagiais nusileidimas, kurie pasitarnauja lyg demo versija, kas laukia „nugalėtojų“ įveikusių visą distancija. Iškart po nusileidimų prasideda gan didelė įkalnė, iš pradžių dviračių takeliu, po to keliuku. Neįveikęs nė 1/10 įkalnės, nulipau nuo dviračio ir pradėjau jį stumtis. Gerai, kad aplink buvo į ką žiūrėti: pakilom gan aukštai, virš žemųjų debesų, o snieguota Skiddaw viršūnė keistai atspindėjo šviesą ir visas kalnas atrodė lyg apšviestas ultravioletinių lempų. Deja, kaip ir anksčiau, kai tik važiuojam į kokią itin gražią vietą (nors man jos visos gražios), aš pamirštu pasiimti savo foto aparatą.

Užsistūmęs dviratį į kalno viršūnę šiek tiek atsikvėpiau — toliau trasa tęsėsi daugmaž vienodam lygmenyje, o baigėsi minėtu itin smagiu nusileidimu, kurį kiek anksčiau jau spėjo užfiksuoti kolegos dviratastai:


Pedalus mina Jacek, jį filmuoja Grave.

Kai visi parmynėm prie automobilių, paklausiau kolegų ar jie nežada plaut savo dviračių. Tada sužinojau, kad pagal planą, mes dar turim važiuot antra trasos dalim, kuri tęsiasi per kitą kalną. Atsisakyti deja nelabai galėjau, nes turėjau bendrakeleivį, tad teko minti.

Pamatęs, kad antra trasos dalis yra bevek vien įkalnė, kurią reikia įveikti vien tam, kad smagiai per dvi minutes nusileistum, maniau, kad man galas. Kaip bebūtų keista, sugebėjau įminti beveik į visą kalną, palikdamas kolegas, kurie visą mėnesį važinėjo be manęs, kvėpuoti mano dulkėmis. Tiesa, iš tiesų jokių dulkių nebuvo, nes trasa buvo gan šlapia ir nemaža jos dalis buvo tiesiog purvynas.

Deja ir vėl atsitiko šiokia tokia bėda: užkilęs į viršų supratau, kad mano priekinė padanga kiaura ir po truputį leidžia orą, tad turėjau nusileisti gan lėtai ir atsargiai, nes jei padanga visai išsileistų, būčiau turėjęs stumtis dviratį iki pat automobilio, o tai nemažas gabalas kelio.

Pakeliui namo dar pasivažinėjau, kaimo keliukais, o ne magistrale, kaip atvažiavom, nes TomTom nusprendė, kad taip greičiau. Gal ir greičiau, bet kai reikia lenkti mėšluotus traktorius, tai visai nelinksma.

Keista, bet šiandien raumenų visai neskaudėjo. Tiesa, vieną vietą vistik skaudėjo, ką supratau tik užsėdęs ant dviračio, minti į darbą.