Nevykęs lipimas į Skiddaw
Jei norite pamatyti originalų (neredaguotą) nuotraukos varintą, paspauskite ją
Skiddaw — trečias pagal dydį kalnas Anglijoje, nors skirtinguose šaltiniuose jis žymimas kaip ketvirtas ar net žemesnėje vietoje. Būtent į šį kalną nusprendėme įsirioglinti sekmadienį. Nuo pirmojo lipimo į Castle Crag, su žmona į kalnus traukiame beveik kiekvieną savaitgalį — iki šiol sekėsi tikrai neblogai, tačiau šį savaitgalį sėkmė, atrodo, nuo mūsų nusisuko.
Iš pat ryto orai nieko gero nežadėjo — buvo apsiniaukę ir pūtė gana stiprus vėjas. Tikėtis saulėtos dienos tokiu metų laiku Šiaurės Anglijoje yra naivoka, nors ši vasara tikrai buvo dosnesnė gerais orais nei praėjusioji. Be to, lipant į kalną nelabai tos saulės ir norisi — karštis tikrai nepadeda lipti.
Taigi, kartu su savim pasiėmę draugo šunį ir vieną taivanietę studentę, patraukėm link Dodd Wood susitikti su kitais „bendralipiais“ — dar viena studente ir jos vyru. Čia ir prasidėjo linksmybės. Visų pirma tai išvažiuodamas internete susiradau kažkokį „kreivą“ pašto kodą, todėl mano GPS nuvežė mus į Whinlatter, kuris yra už maždaug dešimtes kilometrų nuo ten, kur mums reikėjo būti. Susinervinęs išjungiau GPS ir važiavau „iš lempos“ — pasirodo GPS mano galvoje yra kiek geresnis už TomTom XL. Pamoka numeris 1: pasitikėk savo GPS, bet naudokis galva.
Atsigėrę kavos, patraukėme link automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurios turėjome pradėti savo lipimą. Kaip dažniausiai ir būna, aikštelė buvo pilna automobilių, todėl parkuotis teko pakelėje. Man pasukus į kelkraštį, Jorūnė pradėjo šaukti, kad toliau nevažiuočiau, nes ten vanduo. Visiškai nesupratau ko ji ardos — juk aiškiai mačiau tą balą prieš save ir ji buvo dar ganėtinai toli. Aišku, nesupratau, kad ji turi galvoje kairį mašinos šoną ir už tą nesusipratimą greitai sumokėjau — automobilis nuslydo į šalia kelio esantį tešluotą griovį ir toliau nė iš vietos. Pamoka numeris 2: klausyk ką tau sako žmona [draugė] :)
Mano laimei, pro šalį kaip tik važiavo visureigis. Paklausiau vairuotojo ar turi virvę — jis turėjo net dvi! Pamaniau, kad sėkmė pagaliau ir man nusišypsojo, tačiau greitai supratau, kad nė velnio. Mano automobilyje vietoj žiedų, prie kurių reiktų rišti virvę, yra skylės, į kurias žiedą reikia įsukti pačiam. Džiugu, kad ankstesnis savininkas tą žiedą paliko bagažinėje prie atsarginio rato, tačiau minėtose skylėse sriegiai visiškai išrūdiję, tad tą žiedą gali nebent sau į antrą galą įsisukt.
Vistik atradome, kad po automobiliu yra kažkoks metalo gabalas su skyle, prie kurio, rizikuojant nuplėšt kokią detalę ar bapmerį, galima virvę pririšti. Deja skylė buvo per maža pririšti normalią virvę, tad rišome tokį plonesnį šniūruką, kuris, turbūt net sakyt nereikia, tuojau pat ir nutrūko. Pasidarė aišku, kad šis vyrukas mums padėt negalės, tad pradėjom ieškoti kitų sprendimų.
Pasirodo minėtos studentės vyras yra apsidraudęs RAC (pagalbos kelyje tarnyba) ir jo draudimas suteikia pagalbą ne tik jo automobiliui, tačiau ir kitiems automobiliams, kuriuose jis keliauja kaip keleivis. Žinoma, jis atvažiavo su savo automobiliu, tačiau RAC to žinoti juk nereikia. RAC atvažiavo per dešimt minučių, o už dar kokių trijų, mano automobilis visais keturiais ratais tvirtai stovėjo ant kelio, kelkraštyje palikęs žymę „aš čia buvau“.
Taigi, uždelsę gerą valandą, pagaliau pajudėjome link Skiddaw, kuris skendėjo debesyse. Guosdami save mintimi, kad oras Anglijoje keičiasi kas 15 minučių, pradėjom lipti. Deja artėjant link debesies, neatrodė, kad jis ruošiasi kur nors dingti. Oro drėgmė kilo su kiekvienu žingsniu, o vėjas irgi stengėsi neatsilikti. Likus keliasdešimt metrų iki viršūnės, vėjas jau nešiojo į šonus, o vanduo purškė kaip duše. Pora bendrakeleivių nusprendė nebelipti, tad į viršūnę patraukiau aš su Jorūne, studentės vyru, ir dviem šunimis.
Apie vaizdus viršūneje nėra ir ką kalbėti — akis reikėjo laikyt nuleistas jei išvis ką nors norėjai matyt. Vėjas buvo toks stiprus, kad pašokusį į orą šunį, nupūsdavo kelis metrus, o aš galėjau sau ramiai griūt prieš vėją ir jis mane lengvai išlaikė. Ilgai nesidžiaugę įveiktos viršūnės džiaugsmu, pasukom atgal. Pamoka numeris 3: nelįsk į debesį — nieko ten nerasi.
Kelionė namo apsiėjo be nuotykių, na jei neskaitysim partrenktos karvės… gerai jau gerai, juokauju ;)
Ką gi, Skiddaw turbūt taps pirmuoju kalnu į kurį lipsiu antrą kartą, kai tik ištaikysim padorų orą, kad matytųsi visas grožis. O to laukti gali tekti ir iki kitos vasaros.
[Papildymas] gavau nuotraukas iš taivanietės studentės, galit pasigrožėt.
Sveiki užsukę į mano tinklaraštį!
Apie debesis: jei jie yra žemai, į juos dar ir kaip apsimoka lįst, nes jei užlipsi pakankamai aukštai, išlįsi iš jo. Žinoma, kalnas turi būt aukštas.
Tai mes ir tikėjomės, kad pasiekę viršūnę būsim virš debesies, bet 931 metras matyt per mažai, kad pakilt virš debesų.
Prieš keturis metus su šeima buvom užlipę į Scafell Pike Kumbrijoje ir Snowdon Velse. Per du savaitgalius. Dukrai tada dar tik 2 metai buvo, tai „lipo“ ant mano kupros.
Ten pas tave kaip ir neblogas oras buvo, bet užtat Velse kaip ir sakei – drėgmė limpanti. Šlapias ne nuo prakaito, o nuo debesies. Bet nesakyk – po viso to vistiek kažkas liko…
Pabandyk kada įlipt į Ben Nevi… susirgsi. Norėsi grįžti. Mes už poros savaičių vėl ten trauksim.
Visi tie kalnai yra mano “to climb” sąraše, tik aišku Lake District’ui pirmenybė, nes už valandos kelio nuo namų. Tačiau tikiuos, kad ir į Snowdon ir Ben Nevi pavyks įlipti kada.
O kol kas artimiausiuose planuose Helvellyn ir tada Scafell Pike.
Beje, jei lėksit į Škotiją, užsukit į Carlisle. Vistiek M6 važiuosi — kito kelio nelabai ir yra.
Važinėdavom per Carlise (tarpkitko visai nieko „miesteliukas“ su savo šiaurietišku stilium. Visada „Waitrose“ prekybiniame centre apsipirkdavom). Bet, kad jau mes atsikandom to M6; kiek bevažiuotum (jei dar pataikai į piko valandą) – pakimbi kamštyje. Ypatingai užkrautas ruožas prie Mančesterio. M1 gal 40 myliu ilgiau, bet kur kas greičiau. Bet ačiū už pakvietimą, gal ir prasuksim, nes nieko nežinai…
Na taip, pirmiau parašiau, kad nėra kito kelio, o tik paskui prisiminiau, kad kažkas rekomendavo M1 į Pietus važiuot, nes kamščių mažiau.
Tiesa, ties Mančesteriu praplatino kelią, tai gal dabar mažiau kemšas. Nors man tai visad pasisekdavo ten važiuojant — pačiam M6 tik porą kartų pastrigęs buvau: ties Mančesteriu ir tie Birmingemu (nemokamoj atkarpoj aišku).
O apie tokį prekybos centrą girdėt neteko. Matyt užsidarė dar iki mums čia atvykstant.
Tai žiūrėkit kaip jums išeina, bet visai smagu būtų arbatos, kavos, ar ko stipriau atsigert kartu :)
Jo, Karoli, reiks tave kad aplankyt, jei tik priimsi. Nervini tu mane tokiais pasakojimais. Baltas pavydas. Kad ir sunku lipti buvo, vis tiek gali pasakyti, kad buvai viršūnėje. Taip, vaizdus dar reiks pamatyti, bet TIKSLAS vis tiek buvo pasiektas. Čia kaip matuoti pimpalus! :-)
Aš į kalną lipu dėl kelių dalykų, vaizdai tik vienas jų. Šiaip man dar svarbu gera sportinė vertė, kompanija, gamta ir t.t.
O dėl apsilankymo tai visada prašom. Yra krūvos kalnų į kuriuos su vaikais galima lipt (aš čia apie sūnų tavo). Tiesą sakant net ir į Skiddaw nemažai vaikų lipant matėm. Nors gal kiek vyresnių nei tavasis.
Geriausia pas mus atskrist ketvirtadieniniu reisu iš Kauno (į Liverpulį) arba Rygos (į Prestwick), pabūt savaitgalį ir pirmadienį namolio. Taip, kad pradėk ryanair.com tikrint kasdien ir tikrai rasi gerą pasiūlymą anksčiau ar vėliau.
Pavydas :) bent ką nors panašaus patirt, tos nesekmės tik menka kaina už tokį grožį :)
Tai atlėk ir tu į svečius su Simonu — nuvešiu abu į kalnus :)