Vakar dviračiu nuvažiavau kol kas ilgiausią šį sezoną atstumą – 57 kilometrus (į Palangą ir atgal). Žygis prasidėjo gan spontaniškai ir turėjo būti tik trumpas pasivažinėjimas su Kelu, Simonu bei Vakariu (Simono sūnum). Tačiau pats mažiausiais mūsų žygeivis Vakaris (kuriam 6 metai) užsimanė numint iki pat Palangos. Na, jei vaikas nori, reiškia taip ir turi būt.

Mynėm gan lėtai, nes nėra ko norėti, kad vaikas važiuotu sulig suaugusiais, bet tai buvo gera proga pasižvalgyti aplink, nes dažniausiai lėkdamas nieko nematau. Palangą pasiekėm per porą valandų (važiavom vidutiniškai ~10 km/h), kur „pridavėm“ Vakarį su visu dviračiu pažįstamiems, kad parvežtų namo, o patys tesėm kelionę.

Pasivažinėję Basanavičiaus gatve, paklausę krišnaitų dainų, bei nulėkę iki Palangos tilto galo, pasukom maitinimo įstaigos link. Ech, kaip skaniai lindo Švyturys bei bulviniai blynai su mėsa po tokios kelionės.

Privalgius buvo sunku prisiversti važiuoti atgal, bet ką darysi – pėsčias juk nepareisi. Patraukėm atgal, Klaipėdos link. Be Vakario mynėsi kur kas greičiau ir vidutinis greitis išaugo iki ~24 km/h.

Ties Karkle Simono vos nepartrenkė kažkokia durna blondinė su mersu, išvažiavusi iš šalutinio kelio, o kai jis vos sustojo jai prie pat durelių, tai dar pradėjo burnotis kažką. Be šio smulkaus incidento daugiau jokių nesklandumų nekilo ir mes sėkmingai grįžom namo.

Truputis statistikos: nuvažiuotas atstumas – 57 km, bendras važiavimo laikas 3:30, vidutinis greitis (pirmyn ir atgal sudėjus) 16 km/h, maksimalus greitis (mano) 45 km/h.

Beje, turiu prašymą pėstiesiems: kai pamatote artėjantį dviratį, nespurdėkit kaip triušiai – dviratis juda ir manevruoja greičiau nei pėstysis, todėl mums lengviau pakeisti kursą nei jums. O tai dabar būna, kad bandai žmogų apvažiuot, o šis tau po ratais šoka.