Karolis Pocius

Kadangi sekmadienį užėjo ūmus tinginito priepuolis, dviračiais link Juodkrantės taip ir nepajudėjom. Tačiau vakare apsilankę pas pažįstamus sulaukėm pasiūlymo važiuoti dviračiais į Juodkrantę kartu. Trauktis nebebuvo kur…

Pasiskolinę dviratį iš Simono (Jorūnė neturi dviračio) pusę dešimtos prie Studlendo susitikom su bendrakeleive Giedre ir patraukėm perkėlos link. Išvažiavom truputį vėliau nei planavom, todėl manėm, kad pavėluosim į sutartą susitikimo vietą Smiltynėje, kur prie mūsų turėjo prisijungti Justas, Jolita, bei Martynas. Atvykome laiku, bet tų trijų veikėjų tai teko laukt gerą pusvalandį.

Neturėdamas ką veikt, susipažinau su šerniuku, kuris mus išlydėjo į kelią, o grįžtančius pasitiko:

Sulaukę vėluojančių, dviračių taku patraukėme Juodkrantės link. Pasirodo tas takas nutiestas jau seniai, o aš, nežinodamas, kad toks egzistuoja, visada važiuodavau keliu. Paties tako danga nebuvo super (keliuko į Palangą daug geresnė), bet aplinka sutvarkyta, netrūko ir poilsio aikštelių. Tiesa, tose aikštelėse užkliuvo jau nežinia kiek laiko neišvežtos šiukšlės:

Aišku žmonės irgi truputį fruktai – vietoj to, kad pasivežtų savo šiukšles iki kitos šiukšliadėžės, krauna viską ant viršaus, o rezultate gaunasi didelis šiukšlynas. Tie, kas tas šiukšliadėžes darė irgi ne ką protingesni – pora butelių ir jos jau pilnos.

Takas ėjo per patį išdegusio miško vidurį:

Skaudu žiūrėti į tą išdegusią dykynę, kuri primena žmogaus bukumo padarinius.

Taip po truputį mindami ir pasiekėme Juodkrantę. Mes su Jorūne šiek tiek atsilikom, nes ji paskutinį kartą dviračiu važiavo kai buvom JAV prieš tris metus, todėl negalėjo lėkti kaip visi. Bet ir išvažiavom pasivažinėt, o ne pasidraskyti, todėl būtent tą ir darėme – mėgavomės akimirka.

Juodkratnė mus pasitiko didžiuliu kalnu, į kurį vos ne vos įmyniau, bet teko gerokai paprakaituoti. Užtat leistis nuo jo buvo kur kas smagiau. Deja greičio rekordų mušti nebuvo kada – maišėsi žmonės ir pats kelias nelabai lygus. Išspaudžiau 50.38 km/h ir to buvo gana.

Atvykę Juodkrantėn pasukom link laivo Kogas, kuriame įsikūręs mūsų draugų restoranas:

Deja jie dar nedirbo, todėl pusryčiauti/pietauti (buvo jau pirma valanda) patraukėm į tų pačių draugų kavinę Žuvelė. Šiaip nesu žuvies mėgėjas, bet Juodkrantėj nevalgyt žuvies yra nuodėmė. O kai tau pateikia žuvies patiekalus iš žuvies, kuri dar tą patį ryta plaukiojo Mariose, tai pradedi ir žuvį mėgt (jei iki tol nemėgai).

Mūsų pakeleiviai dar užsimanė žirnių su spirgučiais, kurių Žuvelėje nėra, nes jų patiekalai tik iš žuvės, todėl patraukė į kitą barą. Mes pasilikome, nes norėjome pabendraut su savo seniai matytais draugais, o be to sutikome ir kitų pažįstamų iš Klaipėdos.

Šiek tiek pasibuvę, nusprendėm, kad pats laikas traukti namo. Grįžinėjom tuo pačiu keliu tik ramiai ir neskubėdami, nes nebereikėjo nieko vytis. Smiltynėje dar užsukom į nudistų paplūdimį išsimaudyti. Tiesa, tas nudistų paplūdimys labiau panašėjo į vyrų paplūdimį, nes jame buvo tik trys vyresnio amžiaus diedai :)

Išsimaudę patraukėm link kelto ir namo. Na, o pabaigai šiek tiek statistikos ir pagyrų. Numintas atstumas – 55 km, bendras važiavimo laikas 4:03, vidutinis greitis 13,5 km/h. Labai didžiuojuosi savo būsima žmona – po trijų metų nevažinėjimo iškart numint tokį atstumą yra tiesiog herojiška!

Beje, daugiau vaizdų iš Kelionės rasite mano Picasa Web Albums.