Karolis Pocius

Pietų Korėjoje žmonės tiki, kad uždarytame kambaryje per naktį palikę įjungtą ventiliatorių, jie mirs. Tai vadinama „mirties nuo ventiliatoriaus“ sindromu. Įdomiausia tai, kad čia ne šiaip kažkokia bobučių pasaka, o valstybiniu lygiu tikima teorija, kurią Pietų Korėja nori „įsūdyti“ visam likusiam pasauliui.

Juokinga, ar ne?

O kodėl nesijuokiam iš tautiečių, tikinčių, kad peršalimas yra sušalimo pasekmė? Cituoju:

Peršalimo pavadinimas yra klaidinantis, nes klimatas gali tik įtakoti organizmo imunitetą ir paaštrinti simptomus, tačiau ligos sukėlėjas yra virusas.

Atrodo viskas aišku ir suprantama. Tačiau tai nesustabdo mamų, močiučių ir net gydytojų nuo proto knisimo apie tai, kaip pertraukus skersvėjui ar karštą vasaros dieną prigėrus kolos su ledu jūs peršalsit.

Jei žmonės bent pusę tiek laiko, kiek praleidžia nusišnekėdami, praleistų nusišikę plaudami rankas, peršalimo atvejų mūsų šalyje tikrai sumažėtų.

Jau daugiau kaip du metus naudoju Linux, o programų sąrašo taip ir neprisiruošiu padaryt. Iš pažiūros tai kiek bergždžias reikalas, tačiau dalindamasis savo naudojamų programų sąrašu su skaitytojais ne tik turiu progą pagalvot ar man jų visų reikia, bet ir pasisemt naujų idėjų iš įrašo komentarų.

Visų kartu su Ubuntu diegiamų programų neaptarinėsiu, nes ne visas jas ir naudoju. Čia pateikiu tik sąrašą tų programų, kurias naudoju (beveik) kasdien.

• Naršymui: Firefox ir Chromium
• Greitam programų paleidimui: [GNOME] Do
• Clipboard tvarkymui: Parcellite
• Programų siuntimui į tray: AllTray
• Darbui su nuotraukom: GIMP
• Susirašinėjimams: Empathy
• Skambučiams: Skype
• Nuotolinei pagalbai: Teamviewer
• Sichronizacijai į „debesį“: Dropbox
• Vietinei sinchronizacijai: Back In Time
• Prisijungimui prie FTP: Filezilla
• Prisijungimui prie IRC: XChat
• Tekstams ir kodui redaguoti: gedit
• Piratauti: Transmission
• Garsui įrašyti ir apdoroti: Audacity
• Darbui su video: Avidemux, PiTiVi, DeVeDe
• Diskams įrašyti: Brasero, kai pritrūksta funkcijų – K3B
• Leisti video: VLC
• Internetinei televizijai: miro
• Sistemai reguliuoti: Ubuntu Tweak

Štai toks mano bazinis sąrašiukas. Kiek lakoniškai, bet jei kiekvieną programą aprašinėčiau, gautųsi kilometrinis įrašas. Jei turit klausimų apie konkrečią programą ar programas — rašykit komentaruose.

O kokias Linux programas naudojate jūs?

Nuotraukos autorė Alla.

Visad mėgau pavaryt ant didelių miestų: Vilnius per didelis, Niujorkas smirda, Londonas – zoologijos sodas ir taip toliau. Žinoma, juokingiausia tai, kad niekada didesniame už Klaipėdą mieste ir negyvenau, neskaitant pirmų keturių savo gyvenimo metų, kuriuos praleidau Vilniuje ir beveik neatsimenu.

Kraustydamasis gyventi į Angliją taip pat pasirinkau ne kokį didmiestį, o vos 80 tūkstančių gyventojų turintį Carlisle, kuriame ir gyvenau pastaruosius du metus. Tačiau nutiko taip, kad rugsėjo pradžioj jau vaikštinėsiu Londono gatvėm.

Turbūt gyvenimui Londone man tiesiog reikėjo laiko pribręst. Prieš du metus pirmą kartą važiuodamas Londono metro kraupau: tokios rasių ir kultūrų mišrainės mano runkeliškos smegenėlės tiesiog negalėjo apdorot. Prasukam laiką du metus į priekį, kai man jau įgriso gyventi nacių baltumo Carlisle, kuriame vieninteliai spalvotieji tiesiogine to žodžio prasme gyvena savo parduotuvėlėse, o vietiniams bet kas atrodantis, besielgiantis, ar bekalbantis kitaip kelia įtarimą ir sulaukia priešiškumo. Net ir aš pats kartą buvau išvadintas ruskiu, o kiek kartų vien dėl savo tautybės negavau darbo (nors to ir negaliu įrodyt), turbūt nesuskaičiuosiu.

Nuvykus į darbo interviu ir vėl pamačius tą pačią mišrainę šįkart širdis džiūgavo. Smagu kai visko ir visų tiek daug, smagu, kai gali pasijusti vienas tarp milijonų, smagu, kai niekam nerūpi, kad tu ne toks kaip visi, nes visi yra kitokie. Vienintelis dalykas dėl kurio nesidžiaugiu kraustydamasis į Londoną, tai tautiečių gausa. Londonas – tokia truputį klišė. Pamenu, kai susiruošiau į Angliją, tai vis išgirsdavau klausimą ką tam Londone veiksiu ir tekdavo aiškint, kad Anglijoje yra ir daugiau miestų.

Tai ką vistik aš tame Londone veiksiu? Dirbsiu support engineer kompanijoj VYRE, kuri turi savo turinio valdymo sistemą ir ją pardavinėja didelėms kompanijoms kaip NOKIA, Virgin Holidays, Cambridge University Press ir pan. Kompanijoje jau dirba 3 lietuviai (2 iš jų buvę mano LCC bendramoksliai), o man pradėjus dirbti, Lietuva bus labiausiai atstovaujama šalis po JK – viso kompanijoje dirba žmonių iš 20 skirtingų šalių.

Na, o kol kas iki rugsėjo reikia išspręsti kelis galvos skausmus: kur gyventi, kaip sumokėti už dviratį (išėjus iš universiteto reiks mokėt pilną sumą), kaip perkraustyt šmutkes, kurių per du metus tikrai nemažai užgyvenom ir t.t.

Dar pažiūrėsim kaip čiulbėsiu po metų-kitų, tačiau nemanau, kad gailėsiuosi. O kadangi vieną „niekada“ jau sulaužiau, gal laikas ir kokį iPad ar iPhone įsigyt? :)

Nuotraukos autorius Louis Abate

Nors pats jau kelis metus naudoju Linux, dažnokai tenka tvarkyti šeimos ar draugų Windows kompiuterius. Neretai jų programiškai tvarkyti tiesiog nebeapsimoka, nes kur kas greičiau kompiuterį perrašyt iš naujo (suformatuoti). Per pavasario atostogas perrašiau bent keturis kompiuterius, tad nuo to laiko galvoj įstrigęs programų, kurias diegiu į „švarų“ kompiuterį sąrašas.

Visos toliau minimos programos yra nemokamos.

7zip — archyvų tvarkymo programa, palaikanti kelis archyvų tipus. Nors Windows pagal nutylėjimą palaiko ZIP formatą, prireikus atidaryti RAR ar kitą populiarų formatą, 7zip bus tikras išsigelbėjimas.

Adobe Reader atskirai pristatinėti turbūt nereikia. Nepriklausomai nuo jūsų požiūrio į PDF, su šiuo formatu vistiek teks anksčiau ar vėliau susidurt. Tiesa, daug kam labiau patinka Foxit Reader, nes ši programa lyg ir greitesnė, bet aš neturiu nusiskundimų Adobe Reader’iui.

Avira AntiVir — patikima ativirusinė programa, nereikalaujanti daug sistemos resursų. Po kiekvieno atnaujinimo ji parodo vieno iš Avira produktų reklamą, tačiau tai maža kaina už gerą nemokamą programą.

BurnAware — puiki CD/DVD įrašymo programa. Tikrai patenkins daugumos namų vartotojų poreikius, o ir tai, kad ji kažkiek primena Nero Express, tikrai nepamaišys nusprendusiems liautis piratauti.

CCleaner padės apsivalyti nuo nereikalingų šiukšlių. Dažnai paleidęs šią programą ilgai netvarkytuose kompiuteriuose, atkovoju 5 ir daugiau gigabaitų disko vietos. Ši programa taip pat gali patikrinti bei pataisyti Windows registro klaidas.

Filehippo.com Update Checker — programa, tikrinanti ar jūsų kompiuteryje esanti programinė įranga yra atnaujinta. Radusi pasenusias programas, ši programa atvers filehippo.com svetainę ir pasiūlys parsisiųst naujesnę versiją. Programos veikimui reikalingas .NET Framework.

Google Chrome — dauguma skaitytojų turbūt nesutiks su tokiu pagrindinės naršyklės pasirinkimu, tačiau tam yra kelios priežastys. Visų pirma, tai chrome ir pati atsinaujina be vartotojo įsikišimo, ir atnaujiną flash, kuris naujausiose versijose yra įdiegtas kartu su naršykle. Be to, ši naršyklė kala visoms kitoms į klyną greičio atžvilgiu. Ko daugiau reikia žmogui, pagrinde naršančiam Delfi ir Facebook?

Notepad++ — notepad pakaitalas, pridedantis papildomų funkcijų, kaip kodo spalvinimą ir pan. Diegiamas pagrinde dėl to, kad Windows’inis notepad ASCII mėgsta kreivai atvaizduot :)

OpenOffice — pilnavertis MS Office pakaitalas. Tiesą sakant, kurį laiką jį panaudojęs, jaučiu, kad jis ne tik pilnavertis pakaitalas, bet nemažai dalykų daro geriau nei MS Office. Aišku, galima ginčytis dėl suderinamumo ir pan., tačiau visos nesuderinamumo problemos kyla iš MS pusės dėl uždarų standartų naudojimo.

Process Explorer — Task Manager pakaitalas, kurį vėliau Microsoft nusipirko, o tai turbūt tik parodo, kad įrankis vertas dėmesio. Prideda krūva papildomų funkcijų kaip procesų hierarchijos rodymas ir pan.

Skype — įrankis, kuriam taip pat nereikia atskiro pristatymo. Jei ne skype, tai arba mano telefono sąskaita būtų labai didelė, arba su šeima bendraučiau kartą per mėnesį.

TeamViewer — įrankis, apie kurį rašiau ne kartą. Pilną versiją galima naudoti ne tik prisijungimui prie kitų kompiuterių, tačiau taip pat paleisti kaip servisą, kad galėtum prie kompiuterio prisijungti kada nori (nereikia, kad kas nors paleistų programą).

TeraCopy — pagerintas failų kopijavimo ir perkėlimo įrankis, kuris pakeičia numatytą Windows įrankį. Prideda tokias galimybės kaip persiuntimo stabdymas, MD5SUM tikrinimas ir pan. Be to, veikia tikrai greičiau ir tiksliau paskaičiuoja iki operacijos pabaigos likusį laiką.

VLC + ffdshow — šių dviejų programų jums pilnai užteks peržiūrėti 99% media failų. Ir jums nereikės diegti visokių kodekų paketų, kurie tik prikemša kompiuterį bereikalingo šlamšto. Žinoma, dėl VLC švaizdos dar galima pasiginčyti, bet čia jau skonio reikalas.

Kaip jau turbūt supratote, kai kurie iš minėtų įrankių yra labiau skirti kompiuterio administratoriui nei galutiniam vartotojui, bet juk reikia sau pasilengvint gyvenimą kažkaip.

Gal ką praleidau? Kokias programas jūs diegiate į „šviežią“ kompiuterį?

Taip atrodė kolegos Nissan Qashqai po „bučinio“ su mano dviračiu ir kitu automobiliu.

Dar visai neseniai gyriausi savo nauju žaislu, o šiandien jis jau komoj – nepataisomai sulankstyta galinė dviračio šakė. Būtų beveik smagiau papasakot kokią susper istoriją apie tai, kaip sulaužiau dviratį leisdamasis nuo kalno ar panašiai, bet iš tiesų viskas buvo kur kas paprasčiau.

Gražų britiškos vasaros sekmadienio rytą, sutartoje vietoje susitikome su Jackrabbitt vyrukais sekmadieniniam pasivažinėjimui. Kadangi mūsų buvo vos šeši, nusprendėm, kad nėra ko trenktis trim automobiliais, tad sulipome į du. Mano ir vieno kolegos dviratis „įsitaisė“ ant jo Nissan Quashkai prikabinto laikiklio. Nusiteikę geram pasivažinėjimui pajudėjom lauk iš aikštelės. Deja, toli nenuvažiavom, nes nepastebėjęs, kad pirmoji mašina dar nevažiuoja, o sustojo už mūsų, vairuojantis kolega atbuliniu rėžėsi į ją, suspausdamas mūsų abiejų dviračius tarp automobilių.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad daugiausia žalos patyrė automobilis (žr. nuotrauką), o dviračiams nieko nenutiko. Kadangi dviračių laikiklis kiek nusisuko, nusprendėm nuimt dviračius ir jį pritvirtinti iš naujo. Tik dėdamas dviratį atgal, pastebėjau, kad galinė šakė rimtai perlenkta per pusę. Deja, kuo mandresnis dviratis, tuo sudėtingesnis remontas, o kalnų dviračių rėmų, skirtingai nei kokio sovietinio „Ereliuko“ su plaktuku neištiesinsi.

Į paniką nepuolėm, nuvažiavom pasiimt mano senojo dviračio ir patraukėm į trasą. Tik pakeliui kažkaip pradėjau susivokt kas nutiko ir, kad dabar metus galėsiu išsimokinėt už metalo krūvą. Dviračio nebuvau apdraudęs, tad dabar vienintelė viltis yra vairavusio kolegos automobilio draudimas — priklausomai nuo jo tipo, gali būti, kad automatiškai apdrausti ir prie automobilio prikabinti objektai, įskaitant mano dviratį.

Jei nepavyks išsiaiškint su automobilio draudimu, gali būti, kad nuostolius padengs namų draudimas (ang. content insurance), tik aišku teks pameluot (arba kitaip – tariant, nuslėpt tiesą), kad dviratis ne kolegos, o vistik mano. Kol kas kitų variantų neaptarinėjom, bet manau, kad ant ledo neliksiu ir, reikalui esant, kaip nors susitarsim dėl kompensacijos už naują dviračio rėmą, kuris gali kainuot iki 400 svarų.

Išvis ši diena kažkokia velnio nešta ir pamesta. Ne tik iš pat ryto „apturėjom tokį malonumą“, bet dar ir važinėjant sugebėjau sulankstyt vieną senojo dviračio žvaigždę, o kolega visiškai nulaužė savo dviračio galinį pavarų perjungėją. Maža to, grįžus į aikštelę, paukščiai buvo palikę gražią dovaną ant mano vakar švariai nuplauto automobilio.

Beje, sulamdyto dviračio nuotraukos negaliu idėt, nes pamiršau jį nufotografuot, o dabar jis „ilsisi“ draugo garaže.